Paskutiniai mėnesiai

 Nemėgstu teatro. Ir niekada nemėgau. Kas gali būti blogiau už egzaltuotą paranojišką sceninę isteriją? Na, nebent teatralizuotas lietuviškas kinas. Lietuviško kino sąvoka yra itin abejotina. Turbūt teisingiau būtų šį reiškinį vadinti emocionaliai ekranizuotu teatru (išskyrus kelias ant pusės rankos pirštų suskaičiuojamas išimtis). Teatrui gi labiausiai trukdo... jo teatrališkumas. Todėl norint išsaugoti uždegančiąją scenos meno kibirkštį, reikia kiek įmanoma labiau ištrinti teatrališkumą.

Trumpi gyvenimai, ilgi pirštai ir begalinis laukimas...

 „Vagis“. 1997 metais Rusijos ir Prancūzijos pastatytas meninis filmas. Drama. Režisierius ir scenarijaus autorius – Pavelas Čuchrajus. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Vladimiras Maškovas, Jekaterina Rednikova, Michailas Filipčiukas bei Jurijus Beliajevas. Filmas gavo šešias Rusijos kinematografijos meno akademijos premijas, taip pat ir „Geriausio metų filmo“ titulą, nominuotas oskarui kategorijoje „Geriausias filmas užsienio kalba“, buvo įvertintas specialiu žiuri prizu Venecijoje.

- - -

Pagrindinis veikėjas Sania, kurio prisiminimai įkūnyti šioje juostoje, niekada neregėjo tikrojo savo tėvo, iškart po karo mirusio nuo sužeidimų, berniukui dar neišvydus šio pasaulio. Sania gimsta tiesiog ant purvino vieškelio, vedančio į skausmų ir išbandymų kupiną gyvenimą. Vaikystėje jį nuolat (iki tam tikro laiko) lanko guodžiantis bei įkvėpiantis tėvo, už Tėvynę žuvusio herojaus, vaizdinys. Gimdytojo idealą vėliau pakeičia Vagis.

Pradurtos skraistės

Tu laikinumo skraistę

Kiaurai perregi

Ir atsidūsti,

O tas atodūsis

Toksai lengvutis,

Tartum šilkas - - -

Aš ant kamieno

Vėlei užsitraukiu

Storą riebią pusnį

Ir vėl girdžiu

Į ją alsuoja kas(?)-

dienybės vilkas…

Iš nematomo žmogaus užrašų (8). Geležiniai keliai, įvyniotos į laikraščius pėdos...

 Minus dvidešimt vienas. Laipsnis. Celsijaus. Vasario pirmoji. Garvežiui – nė motais. Jis rūko ir jam karšta. Garuoja, prakaituoja, puškuoja senukas. Į niekada neužgęstančio perono šviesas pamažėl jau smelkiasi rytas. Rytas dar labai jaunas – vos kelios minutės teatkovotos iš monopolistės Nakties gniaužtų. Regis, žūtbūtinė kova vyksta palubėse kabančio laikrodžio ciferblate. Rodyklės įstrigusios ties penkta valanda. Ciferblatas baltas, o Naktis...

...Paslapčia prisėlinu prie tepalais iškvėpinto garvežio veido ir karštai pabučiuoju jį į lūpas. Nustebęs spokso į mane išpūstomis apvaliomis lempomis, o aš staiga pajuntu, kaip vagonais atgalios nuvilnija švelnaus pasitenkinimo šiurpulys...

Pričiuptos fikcijos

Pričiumpu pagaliau (!)

Už gerklės

Tą įmitusį aktorių,

Minkštą tokį visą

Ir putlų,

Lankstų, kvepiantį, slidų...

Prisisiurbusį mano jausmų,

Svetimų pasaulėžiūrų vergą –

Metų metais

Smaugęs mane iš vidaus –

Pagaliau įkliuvai!

Horoskopas

Jei aš būčiau gerai „prasuktas“ ir brangiai vertinamas horoskopų kūrėjas, už atitinkamą honorarą parašyčiau, pavyzdžiui, tokią prognozę:

- Avinas. Jei Jums šiandien tektų eiti vaikų darželio teritorija, greičiausiai ant nuogo krūmo šakelės rastumėte... užmautą vaikišką pirštinaitę... -

Jei Jūs būtumėte Avinas, iš tikrųjų tą dieną eitumėte tenais, kur nurodžiau, ir, duodu nukirsti liežuvį, būtinai surastumėte ant nuogo krūmo šakelės užmautą vaikišką pirštinaitę, nes Jūs juk – tikras avinas!

N.L.,

2012 01 10

Šaldytuvas

Taip, šaldytuvas... Ir jei kas nors tuo metu, kai dar buvau ne ką aukštesnis už savo žaislų dėžę, būtų bandęs mane įtikinti, kad šaldytuvas – negyvas daiktas, tokie mėginimai, manau, tikrai būtų pasibaigę visiška nesėkme. Tačiau tai dar nereiškia, jog tada tiksliai (ar bent jau apytiksliai) galėjau įvardinti, kas jis toks per vienas (o kartais, turbūt, dar ir dabar suabejočiau) – greičiausiai nei gyvas daiktas, nei gyvūnas, nei ateivis iš kitos planetos... Ne, geriau ne taip. Verčiau pabandykime šitaip: truputį gyvas daiktas, truputį gyvūnas, truputį ateivis iš kitos planetos ir truputį dar kai kas...

Iš nematomo žmogaus užrašų (7). Kareivinių sapnai.

 Kai buvau mažas, labai mėgdavau žaisti... su degtukais. Po tokio sakinio turbūt tikėsitės išgirsti, jog man taip pat labai patikdavo kišti pirštus į rozetę... Ne, ne, degtukų nedegindavau, o su jais iš tikrųjų žaisdavau! Netgi ne su jais, o labiau su pačiomis dėžutėmis. Pamenu, man tai būdavo pati geriausia dovana. Į violetinį popierių įpakuota degtukų dėžučių kaladė. Tik, susimildami, nepradėkite manęs gailėtis! Vienas senų laikų pažįstamas mėgdavo sakyti: „Sunki vaikystė: mediniai žaislai, vežimėlis be dugno...“. Po šių žodžių prisišliedavo prie sienos ir garsiai nusikvatodavo. Visiškai nesunki – būtumėt matę, kokias pilis pastatydavau! Jose „apgyvendindavau“ lieknus medinius žmogeliukus, kurių rudos potencialiai karštakošiškos galvos spindėdavo iš pasitenkinimo. Visgi jie buvo taikūs ir labai geranoriški. Tokia tad medinė pasaka – su trupučiu sieros ir su violetiniais popieriaus kilimais.

Iš nematomo žmogaus užrašų (6). Gyva eilė.

Man labiau patinka... gyva eilė! Nors tu ką… Galbūt paklausite, kokia ji dar gali būti? Gali būti ir negyva. Negyva eilė, arba mirusi eilė. Kaip kas labiau mėgsta.

Blakstienų vaikai

Juk jei Gyvenimas

Tiktai akimirka yra,

Aš vis bandžiau

Vėl įsistverti

Į gaivias blakstienas,

Kad nuo kupros

Žemyn

Man nusiristų

Rutina,

O iš širdies

Bedugnėn ištrupėtų

Niūrios sienos...

Ir jei man kartais

Gal pavykdavo

Bent krašteliu

Nuslyst

Už voko,

Visgi - - -

Aš nuolat

Vėl ir vėl

Bandžiau panert

Į išganingą Begalybės

Vyzdį - - -

N.L., 2011 11 22

Apylanka - - - Apylanka - - - Apylanka…

Aš stebiu,

Kaip tu išaugi

Iš Miego,

Kaip išnyri

Į saulėtą budrumą

Lyg svogūno laiškelis

Žiemą,

Prigludęs prie lango

Nuogumo.

Beaches Jazz Festival in Toronto (Johannes Linstead)

Iš nematomo žmogaus užrašų (5). Karuselės, karuselės...

            Žemyn, aukštyn, žemyn, aukštyn, ratu, ratu, ratu... Žemyn, aukštyn, žemyn... Ech, veizėtojai iš apačios, žinau, kad taip ir pamanėte, jog visos gulbės užimtos, tik štai viena sukasi tuščia, vieniša tarp savo skardinių kolegių... Bet ne! Joje, žinokite, esu aš! Taip, taip, tas pats kiaurai perregimas bastūnas, vėjo pamušalas, per metų metus visiškai iškramtytas kandaus Gyvenimo kandžių.

Neišgirstas pašaukimas

 Žmonės kartais visą gyvenimą taip garsiai šaukia, jog neišgirsta... savo pašaukimo.

N.L., 2011 10 08

Vidaus reikalų ministerija, arba klounas (?) ir kiti mamonovai...

2011-ųjų rudenį, rugsėjo 20 d. Vilniuje trepsėjo charizmatiškasis Piotras Mamonovas. Trepsėti jis moka, prikaustyti publikos dėmesį ir visą laiką išlaikyti įtemptą ryšio virvutę – taip pat. Iš visų pašalių į šalia Žirmūnų žiedo dunksantį gremėzdišką pastatą gūžėjo įvairiaplaukė publika – šmėžavo čia ir neblogai prasukti (prasisukę) kunigai, ir dainininkai, ir namų šeimininkės, ir šiaip reginio ištroškę prabangių restoranų lankytojai, ir laikraščių skaitytojai, ir rusiškosios kultūros bei dvasios perlams neabejingi daugiau ar mažiau rafinuoti (arba genetiškai modifikuoti) veizėtojai, ir kiti mamonovai, norintys išvysti tą tikrąjį, vienintelį...

Iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų esame šiek tiek Mamonovas, nebūtinai Piotras, bet visgi... Buvo ir tokių, kurie aiškiai suprato: „Na, aš tai jau tikrai ne toks!“ ir dar neįpusėjus renginiui pakilo iš savo vietų ir patraukė išėjimo link. Kiti juokėsi, plojo katučių, aimanavo... Ne kiekvieną juk dieną ant Didžiosios scenos gali išvysti... apnuogintą patį save. Dažnai mes savo privatumo užsklęstyje esame slaptieji kasdienybės agentai-klounai, bet ne visada tai pripažįstame. Publikai reikia reginio. Ji jo trokšte trokšta. Tokiuose ir panašiuose renginiuose visada iš neregimų pakampių pasigirsta entuziastingų plyšavimų „Bravo!“ – saldu bent jau lyžtelėti įžymybės šešėlį ir taip bent jau akimirkai patraukti dėmesį į patį save? Valdiški „Bravo!“ dažniausiai tėra vien išorinis proplyšis, nesusiturėjimas, o ar viduje kas nors atsiliepia?

Užmarškinis ruduo

Ir vėl ruduo už marškinių užlindo,

Kutena širdį švelniai, o jinai,

Sugundyta jo pirštų stebuklingų,

Galop prieš mirtį išsirengs nuogai...

Štai aš visa, ir jokios jokios sagos

To mano džiaugsmo nebeužsagstys!

Iš kurgi toji atvirybė rados,

Kai į kišenę žvalgos Nebūtis?..

Žinau, kišenvagė ji, ir paleidžiu –

Gyvenimo stoty lai sukas, lai...

Be žodžių šiandien aš gimstu, be raidžių –

Nebeįdomūs Nebūties žaislai...

Ir vėl ruduo už marškinių užlindo...

Kutena širdį švelniai, o jinai,

Akimirkai vienai tiktai sustingo –

Ir ta akimirka išliko amžinai...

N.L., 2011 08 29

Mamonovas - Vilniuje!

Dosugi-bugi:

 

Po septynerių metų pertraukos – Piotras Mamonovas („Zvuki Mu“ siela) vėl Vilniuje... 2011 rugsėjo 20 d. VRM rūmai.

Tą vaiskų rytą atėjau į darbo biržą

Tą vaiskų rytą atėjau - - - į darbo biržą.

Po pažastim – Mačernis, po kita – Maceina,

Ir vaizdžiai išsijuosęs riebų storą diržą

Visiems surūgėliams štai taip išrėžiau: „Einam!“

Einam, visiems visiems visiems jums duosiu darbo:

Tik pažiūrėkite kiek daug dangaus virš miesto!

Jį reiktų apmąstyt – galbūt ir ne iš karto

Norėti užsitept ant duonos vietoj sviesto...

Štai ten Neris rangi į tolumas flirtuoja –

Gal galit išmatuot ūmais jos laisvę?

Ne metrais, ne, ne sprindžiais ir ne žirgo šuoliais,

O ilgesiu širdies, kuris be proto kaista...

Štai ten, virš plikių ir virš stoglangių Saulutė,

Tokia neekonomiškai karšta, žaisminga,

Nors kartą leiskit jai pačiu centru pabūti –

Šiandien jau nebėra nedarbo, dingo birža...

2011 08 04, Nerijus Laurinavičius

Iš nematomo žmogaus užrašų (4). Atvirų durų, langų ir dangaus dienos.

                Anksčiau labai pavargdavau nuo savo kontūrų. Jie mane iš visų pusių imdavo slėgti tarytum cemento maišai. Tarytum visaaprėpiantis nuobodulys paskutiniąją sargybos valandą.

Dabar jau nuo nieko nepavargstu, todėl ir sėdžiu ant dangoraižio stogo atbrailos, tabaluoju basomis kojomis, kurių nesimato nei iš apačios, nei iš viršaus. Net pats savęs nebesuvokiu, apstulbintas šitokio lengvumo jausmo!

Ežys-kamuolys

Susiriečiu į ežį

Ir riedu per gyvenimą

Kaip kamuolys...

„Kamuoly,

Kur tavo akys?“ –

Klausia vaikai...

Mano akys –

Spyglių šaknyse,

Ten – ir širdis.

Nevykęs laiko meistras

Aš laiko vinimis

Prie sienos

Dabartį prismeigt

Norėjau...

Bet tos bjaurybės (!)

Vis atkrisdavo

Lyg būčiau kalęs

Jas į orą...

O Dabartis

Glotniu paviršium

Į grindis – į praeitį

Varvėjo - - -

Iš ateities lubų

Su kiaurai perverta

Širdim

Į visa tai

Žiūrėjau...

N.L., 2011 06 26, Trakai

Pamokslininko išpažintis

Vos nulipu

Nuo sakyklos

Ir iškeičiu

Save blaivą

Į tris šlitiniuojančius,

O paskui...

...O paskui

Visų

Parvest namo

Negaliu.

2011 06 07

Pingvinžmogiai

Patys juokingiausi pasaulyje žmonės yra pingvinai… Bet ne… Geriau taip – patys juokingiausi pasaulyje pingvinai yra žmonės.

Madingos meilės kapinaitės

Bandos instinktas

Spynų pavidalu

Ant Vilniaus tiltų,

Ant turėklų

Grandinėmis ir rūdimis

Linguoja meilės kapinaitės

Lingu lingu - - -

Nežinomo kūrėjo laiškai ateities kartoms

Kas man belieka –

Sėdžiu ir rašau laiškus

Ateities kartoms...

Į poezijos-prozos butelius

Užkamščiuoju

Ir metu

Į bekraščius

Literatūros vandnis - - -

Drebulės lapelis

Aš – drebulės lapelis

Ant Gyvenimo šakos,

Priklausomas

Nuo vėjo

Ir Mirties traukos,

Pritraukiu tavo

Žvilgsnį, šypseną

Ir gyslomis

Plukdau į šerdį - - -

Galėsi,

Kai išskrisiu

Kitados,

Kaip reikiant kailį

Man išperti...

Bet geriau, kur kas geriau

DABAR - - -

Aš – drebulės lapelis.

2011 06 13

Iš nematomo žmogaus užrašų (3). Tyros bendrystės staltiesė.

           Manęs niekada niekas nekviečia į vestuves. Tiesa, į laidotuves – taip pat. Tačiau man nėra kada dėl to per daug liūdėti. Net jei kas ir sugalvotų kada nors pakviesti, beveik neabejoju, jog nepavyktų to padaryti. Kur tik sumanau, ten ir ateinu pats, nekviestas. Ne dėl to, kad esu be galo neišauklėtas ir nemandagus, o dėl to, jog dar būdamas visiems matomas liguistai domėjausi ribinėmis žmogaus egzistencijos būsenomis. Kartais nosį kišdavau ten, kur man ją skausmingai priverdavo, o paskui kurį laiką negalėdavau atskirti pačių elementariausių dalykų. Dabar jau nebėra ką priverti, todėl ir išsidrąsinau kaip reikiant. Nors, tiesą sakant, tai, ką patyriau tą rugpjūčio vakarą viename vijokliais apžėlusiame daugiabutyje, mane iki šiol kartkartėmis maloniai ir šiurpiai pašiaušia lyg kokia žaisminga elektros srovė.

Žinau, tikrai reikės palikti...

Gyvenimo trapume, leisk nupūsti

Šias laiko apnašas nuo tavo delno,

Grįžtu namo per klaikią spūstį

Aš be turėklų ir be pelno...

Ir paukščiai grįžta, – štai tenai!!!

Ar parnešat mums brandą?!

Įkaitę saulėje snapai

Vėl žemės plutą kanda.

O gerklėje lyg skruzdėlyno skonis,

Lyg prasmės gomurį kutena,

Štai pilnas ašarų ąsotis –

Aš pabučiuoju priešą seną...

Absurdo kepštelėjimai

Jis atsisėdo ant taburetės. Ir pradėjo dainuoti. Dainavo, dainavo, dainavo... Ilgai dainavo. Išgėrė šiek tiek alaus, paskui dar truputį... Išgėrė alaus kaip vokietis, o dainavo kaip koks rusas. Ilgai ilgai dainavo. Iš pradžių pasibaigė virtuvė, kurioje stovėjo taburetė. Paskui pasibaigė visi kiti kambariai bei patalpos. Po to pasibaigė namas, mikrorajonas, savivaldybė ir miestas. Galiausiai pasibaigė valstybė, sąjunga, makroekonomika, santvarka ir visas pasaulis. O jis vis tebedainavo. Dainavo, dainavo ir dainavo... Tik žmonės dar buvo nepasibaigę. Jie vis žiūrėjo į jį negyvų silkių žvilgsniais, o jis tebedainavo. Dainavo, dainavo ir dainavo. Ir tebedainuoja. Jei netikite, įsiklausykite.

Idiotas, arba nuoširdi asilo šypsena

Iš Rojumi tebealsuojančių kalnų pašlaičių į isteriškomis intrigomis perisunkusią visuomenę idant vėlei sugrįžtumei į nesvarios ramybės būseną. Laukinis moteriškos stichijos šėlsmas, tuščiavidurė vyriška puikybė, svoris visuomenėje, gramzdinantis į irzlios apatijos ir nebeįveikiamo nuobodulio dugną. Prieš visa tai – vaikiškai tyra MEILĖ kiekvienam artimui. Idioto meilė. Vaikiškas atvirumas. Laukuose, pievose, miškuose, kalnų papėdėse, pačiuose kalnuose nėra durų. Nėra įmantrių spynų, signalizacijų, kodų, nes nėra jų išvis. Pati lengviausia užduotis žmogui (širdies gelmėse neuždusinti savojo vidinio VAIKO) kartais tampa pačiu sudėtingiausiu galvosopiu visam gyvenimui (arba visiškai užmiršta paskirtimi), kad galbūt kada nors sugrįžtumei prie to, nuo ko visą laiką taip beatodairiškai bėgai.

Pavasardarystė

Ledinėse
Žiemos statinėse
Jau bręsta
Mums pavasaris
Kaip dar viena
Aukščiausiojo
Aukščiausia dovana
Žemyn
Iš begalybės

Iš nematomo žmogaus užrašų (2). Egoizmas.

Aš dažnai piktnaudžiauju savo egzistencine padėtimi. Tiksliai nebeprisimenu, kodėl tą beprotiškai karštą liepos popietę patogiai įsitaisiau ant galinės automobilio sėdynės. Išvydę tokią kipšiškai prabangią susisiekimo priemonę, dauguma vyrų nebesuvaldo seilių – jos be paliovos tįsta žemyn. Visai kaip kūdikiai, kuriems ką tik pradėjo kaltis dantys.

Skrydis žemiau gegutės lizdo

 (One flew below the Cuckoo’ s nest)

Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau yra amerikietiškų filmų, kuriuos žiūrėti „galima“. Vienas tokių – kultiniu vadinamas Milošo Formano režisuotas „Skrydis virš gegutės lizdo“, 1975-aisiais metais pastatytas pagal Ken Kesey to paties pavadinimo knygą. Sakau „galima“, nes didžioji dalis amerikietiškos produkcijos bent truputį linkusiam mąstyti žmogui yra nesuvokiama ne tik protinėje, dvasinėje ar panašiose plotmėse, tačiau, regis, yra neįmanoma ištverti net ir fiziškai. Tokio kino produkcija veiksmingesnė už bet kokią lobotomiją, o pats šlykščiausias žanras iš visų – turbūt trileris, ne ką mažiau šlykštesnis už pornografijos ir siaubo žanrus (jei pornografiją išvis galima vadinti žanru).

Sugrįžimas

Ar girdi? – Lėktuvu padangėje ūžia vaikystė...
Miškuose, virš miškų ir netgi po jais…
Ar galėčiau taip grubiai beviltiškai klysti? –
Štai ir čia ji siūbuoja šiaudiniais eglutės žaislais…
Štai ir čia – tarp sulipusių puslapių pasakų miego
Tingiomis raidėmis amžinai atmintin įsispaudžia,
Sukietėjusu oru nuo jos sapnuose vis miegodamas bėgu,
Bet rytojuj pabudęs į vakar vėl traukiu, nes maudžia…
Ar girdi, kaip truputį liūdėdamas tirpsta užmiesčio sniegas?
O pavasario vėjas virtuoziškai groja pakelių tvoromis,
Kai arbatos jaukumą įsiurbdamos traukiasi žiemiškos pėdos,
Vieversiais aš apgirtęs vaikystėn šuoliuoju jomis…

Sakralus sąstingis

Už lango – tai snaigės, tai lapai

Šoka kartų rokenrolą,

Plasnoja sezonų pelekai

Jaunystės tinkle kaip papuola.

Iš nematomo žmogaus užrašų (1). Pavojingas tipas.

Visa tai nutiko jau nebe Černiachovskio, o tautiškos giesmės autoriaus aikštėje. Iš tikrųjų nieko ypatingo ir nenutiko, bet jei jau užsiminiau... Po suoliuku palindęs solidaus amžiaus pilietis – tai nutikimas ar ne? Gal apie viską iš pradžių.

Tolygumas

Snaigių kritimo tyla tolygi eglutės lempučių pulsavimo tylai. Didžiuoju laukimu persmelktas dėsnis?

Eik, vaike, eik...

...Einu, einu...
Kol kas
Einu...

O kartais ir sustoju
Pailsėti...

Bet gal dažniau
Šliaužte šliaužiu

Į nesuvokiamą Tėvynę - - -
Ir į tėtį...

Virsmas

Kiekvieną rytą
Peržengiu tūkstančius
Savęs falsifikavimo
Slenksčių,
Panardinu galvą
Į kibirą
Šulinio vandens
Ir suledėjusiais
Plaukų galiukais
Gruodžio vidury
Ataugu
Pavasario link,
Nors ir skruzdėlės žingsneliais
Dramblio pėdsake,
Bet visgi...

Pirmasis sniegas

Gausūs krituliai –
Krituoliai mano,
Širdis-trobelė
Apsnigta,
Net lūžta stogas,
Pro kaminą
Garuoja
Ramunėlių arbata,
Mirties vidun neįsileidžia...

Ypač naktį

Ypač naktį... Ypač naktį, kai išorinė ir vidinė tamsa prasiskverbdavo viena į kitą, kai jis nebegalėdavo atskirti, kuri yra kuri, ypač naktį, kai iš paskutiniųjų apgraibomis mėgindavo užčiuopti klaidžiojančios savivokos virveles... Rezultatas niekada neatitikdavo giluminių lūkesčių.

Jis, kuris puikiai išmanė vidaus degimo variklio veikimo principus, tačiau absoliučiai niekuo netikėjo (nei Dievu, nei Grybauskaite), penkiasdešimt penktaisiais savo iš pažiūros niekuo neišsiskiriančio gyvenimo metais kažkodėl sunerimo. Tasai nerimas nebuvo nei emocinis, nei psichologinis, o veikiau nepaliaujamai besiskverbiantis iš kažkokių dar nepažintų egzistencinių-dvasinių klodų.

Palikite vaikams vaikystę!

Neišsipildžiusių tėvų tuštybių ir kruopščiai slepiamų kompleksų „prifarširuoti“ vaikai. Nuo mažumės visomis pajėgomis programuojami tapti „laimingo gyvenimo“ barškučiais. Pasiklydusių suaugusiųjų projekcijos, nuosavybės teisėmis saistomos ir valdomos marionetės. Agresyvia puikybe putojančios talentų puotos, nuo cirko dresūros dvoko pavargęs miestas. Motina, svajojanti apie dukrą-manekenę – dieviškos žmogaus prigimties kraštutinis sudaiktinimas? Ar tai ne tas pats, jei svajočiau, jog mano sūnus taptų, pavyzdžiui, foteliu? Eurovizijos vaikai. Su stipriai prie veidų klijuojamomis koketiškumo, sterviškumo, moralinės prostitucijos kaukėmis.

Kapinių sargas

Mano miestas pasaulio pasieny –
Čia nebūna transporto spūsčių,
Aš įteiksiu jums vizą į slėnį,
Kur pasai negalioja gyvų.

Čia policija – žemės ramybė,
Areštuota triukšminga dvasia,
Jai gresia (nes trūko kantrybė)
Tylos baudžiamoji byla.

Galynėjimaisi

Kartais gali pasirodyti, jog galynėjimasis protais yra kur kas kilnesnis ir tauresnis dalykas nei galynėjimasis praktiškai pri(si)taikytais plastinės chirurgijos laimėjimais. Tačiau tiek viena, tiek kita dažnai yra vienas ir tas pats, susaistyta tuštybės ir puikybės priklausomybių grandinėmis.

Monis, Laisvonis ir Prusius (dideliems vaikams)

Gyveno kartą Monis ir Laisvonis. Monis labai mylėjo pinigus, o Laisvonis – oranžinį katiną Prusių itin suplotu veiduku, labai panašiu į protingo profesoriaus snukį (akinių tik tetrūko). Prusius buvo ne šiaip sau katinas, bet neregėtai išprusęs bei talentingas pilvūzas, rydavęs ne kokius nors paukštukus ar pelytes, o visą po veiduku pasitaikiusią „kultūrinę“ spaudą. Kadangi šis pasakojimas labiau skirtas Moniui ir Laisvoniui, tai palikime kol kas Prusių ramybėje... Pažiūrėkite, kaip prasmingai jis įsnūdo supamajame krėsle tik ką sudorojęs keletą „Kultūrizmo barų“ ir nuo vakar pasilikusius „Ataušusių atėnų“ likučius!

Kiaulpienės šaknis

Padėklas lūžo nuo dailiausių egzotiškų vaisių, kurie čionai buvo visai ne

egzotiški, o tiesiog brutaliai kasdieniški. Ananasas kažkuo priminė tobulą

vazoninę gėlę, lygiažieviai darniai susiglaudę bananai tarsi simbolizavo

niekados nesibaigsiančią (?) jaunystę ir pusiaujo ramybe dvelkiančią kūno bei

minties santaiką. Žaliaskruosčiai avokadai, kaip žindyvės krūtys sunkūs kokoso

riešutai, ūsuotų šarvų gniaužtais saugantys neregėtame baltume tyvuliuojančius

mįslingo gyvenimo syvus. Pastebėtos dar kelios kitos nepažįstamos gėrybės, kurių

pavadinimų greičiausiai nerastumei nei visaaprėpiančioje lotynų kalboje, nei

tarptautinių žodžių žodyne.

Sužvėrėjusios tulpės

Aš be namo,
Be batų
Ateinu pas tave...
Jei gali,
Pavaišink
Mane arbata - - -
Mano pamatas –
Vieškelių lipniosios dulkės,
O pastogė –
Laukinės
Sužvėrėjusios tulpės.

Išeitis

Vienintelis išties gelbstintis dalykas gyvenimo rutinoje ir sunkumuose įklimpusiam žmogui yra galimybė bent trumpam išeiti iš savęs paties. Bent iš dalies pabandyti pamatyti save, artimuosius ir visą kasdienę aplinką taip, kaip ją regi Tas, kuris yra nekintanti Amžinoji Meilė.

Sudėtingumo paprastumas ir paprastumo sudėtingumas

Kuo labiau aptemę rašančiojo širdis ir protas, tuo tekstas klampesnis, blausesnis, neaiškesnis. Neretai gaivališkai išlaisvintas EGO-šėtonas ima savo kirveliu kapoti, darkyti, niekinti žodžius. Dar dažniau tai vadinama originalia, drąsia, novatoriška, net „transcendentine“ (!) kūryba, už kurią medalius iš pradžių pats sau ima kabintis kalbos niekintojas (paskui žvangučiais jį apsagsto dar ir „kūrybos ekspertai“), kuriam beveik neįmanoma išaiškinti jog toks taškymasis – blogiau už pedofiliją.

Kur tik bepasisuksi

Dardu, kratausi karietoje, botago kirčiai tik šykšt, šykšt ir galvoju: kodėl aš toks pasakiškai turtingas? Jei visi šie pasakiški turtai priklausytų tik man, iš manęs greičiausiai teliktų vien sūris arba žmogaus sultys.