Palikite vaikams vaikystę!

Neišsipildžiusių tėvų tuštybių ir kruopščiai slepiamų kompleksų „prifarširuoti“ vaikai. Nuo mažumės visomis pajėgomis programuojami tapti „laimingo gyvenimo“ barškučiais. Pasiklydusių suaugusiųjų projekcijos, nuosavybės teisėmis saistomos ir valdomos marionetės. Agresyvia puikybe putojančios talentų puotos, nuo cirko dresūros dvoko pavargęs miestas. Motina, svajojanti apie dukrą-manekenę – dieviškos žmogaus prigimties kraštutinis sudaiktinimas? Ar tai ne tas pats, jei svajočiau, jog mano sūnus taptų, pavyzdžiui, foteliu? Eurovizijos vaikai. Su stipriai prie veidų klijuojamomis koketiškumo, sterviškumo, moralinės prostitucijos kaukėmis.

Šalin rankas nuo vaikų! Palikite vaikams vaikystę! „Nedarykite“ iš jų prezidentų, teisininkų, ekonomistų ir kitokių tarptautinių pižonų-nusisekėlių! Nes gali tekti vaikščioti basomis. Palikite vaikui galimybę tapti… batsiuviu. Šaltkalviu. Staliumi. Kiemsargiu… ar net banditu. Svarbiausia, kad paliktumėte vietos augti jų širdžių gėriui bei šviesai. Juk net ir Džonui Lenonui turbūt kažkada reikėjo išmėtyti savuosius akmenis į tunelio gelmėn neriančius traukinius. Juk net ir C.S. Lewis’ ui turbūt reikėjo įveikti visas racionalaus proto rezgiamas žabangas, idant vieną vakarą antrajame autobuse aukšte pamažu imtų atitirpti kieti netikėjimo šarvai. Juk net ir Aurelijui Augustinui turbūt reikėjo patirti visas kūniškas pagundas, kad vieną dieną pagaliau pajėgtų parklupti ir iš visos širdies išsiverkti į savo Kūrėją.

Nerijus Laurinavičius, 2010 11 04