Tiktai akimirka yra,
Aš vis bandžiau
Vėl įsistverti
Į gaivias blakstienas,
Kad nuo kupros
Žemyn
Man nusiristų
Rutina,
O iš širdies
Bedugnėn ištrupėtų
Niūrios sienos...
Ir jei man kartais
Gal pavykdavo
Bent krašteliu
Nuslyst
Už voko,
Visgi - - -
Aš nuolat
Vėl ir vėl
Bandžiau panert
Į išganingą Begalybės
Vyzdį - - -
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą