Fotoreporteris Ledkalnis.
2014-11-26.
2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis
2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis
Iš nematomo žmogaus užrašų (27). Nužudžiau savyje mokyklą.
Lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė ant
drumzlinos rudos lentos išraizgiusi sudėtinį prijungiamąjį sakinį, lėtai
nusilaižė kreiduotus pirštus. Jos organizmui akivaizdžiai trūko kažin kokių
medžiagų, galbūt šiek tiek šviesos, o man, kaip visada, nepakako erdvės.
- Sėsk, du! – nuaidėjo Donelaitienės balsas, kuris
turbūt pasiektų net ir XVIII amžiaus vidurį.
Klasėje kybojo negailestinga tyla, o mokytojos
veidas atrodė lygus ir nykus kaip autostrada. Net jei ir būčiau atsisėdęs,
niekas to nebūtų pastebėjęs. Niekas nė nepastebėjo, kaip pakėliau suolą ir
nešinas juo tykiai išslinkau pro duris. Mokyklos koridoriai dvelkė morgo ir
bankrutavusios gamyklos mišiniu.
Budėtoja vėliau užtikrintai liudijo, kad suolas
lėtai praskriejo pro jos nosies galiuką ir netrukus išnyko laiptų aikštelėje. Dėl
budėtojos nebereikia nerimauti – jos būsena rūpinasi kompetentingi specialistai
ir kunigas, o aš sėdžiu suole. Ant mokyklos stogo. Mano tariamose smegenyse
palaipsniui išnyko dienynas, todėl kuo toliau, tuo labiau virtau nakties
žmogumi.
Astronomijos, geometrijos ir algebros mokiausi iš
begalės virš galvos mirksinčių dangaus kūnų, žinių atsargiai vis pasisemdamas
Grįžulo ratų samčiu. Kalbas pažinau iš praskrendančių paukščių, o rašto
subtilybes ir net tolimiausių kraštų hieroglifus perpratau spoksodamas į
skraidančius kalnus – debesis, kurie kartais iš Dangaus pagalvės išnirdavo įstabiausiomis
plunksnomis. Geografija nebetilpo į gaublį, tad teko jai leisti veržtis tolyn.
Alcheminė balinančio sniego prasmė dideliais kąsniais dribo tiesiai į
neapčiuopiamą, bet stipriai plakančią širdį. Girdėjau, kaip gretimame sode
krenta obuoliai ir kažin kodėl įtariau, kad visa tai – jau virš arba už fizikos.
Nepažinusis Mokytojas ramiai žvelgė žemyn ir tėviškai šypsojosi...
O kas buvo paskui? Paskui gi ant mokyklos stogo
suolų vis daugėjo, daugėjo ir neregimų sielos brolių bei seserų, mokyklos
budėtojos vis keitėsi ir keitėsi, kompetentingiems specialistams darbo netrūko,
o lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė stovėjo prieš tuščią klasę ir
pasičepsėdama laižė laibus kreiduotus pirštus.
- - -
Net jei mes ir esame itin nepatogūs, o jūs labai
norėtumėte, kad mūsų niekada nebebūtų, mes visada išliksime ESANTYS.
Nerijus
Laurinavičius
2014-11-14.
2014 m. lapkričio 12 d., trečiadienis
(Nebe)Latvijos dienoraščiai (12). Abrikoso kauliukas
2014 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis
Paskui keltą sklendžia žuvėdros. Grįžtame įkrauti
jūros, kopų, sakų aromato, aplipę žvaigždžių dulkėmis, kišenėse ir plaukuose –
smėlis, mintyse – naujos erdvės. Iš Klaipėdos per Šilutę, Žemaičių Naumiestį,
Vainutą atsibeldėme į Tauragę. Čia atsikvėpsime keletą dienų ir tuomet per
Jurbarką, Panemunės keliu judėsime Kauno, o paskui ir Vilniaus link. Taip
baigsis ši kelionė.
Naktimis palaipsniui jau ima dusinti įspūdžiai.
Ryškiai išplaukia ir neleidžia užmigti. Šitiek metų virš mūsų galvų kaip koks
prinokęs obuolys kabo Latvija ir tik dabar sugebėjome pakelti į ją akis,
išvysti jos grožį.
Įveikę šį iššūkį, su Judita jau rezgame planus
kitą vasarą kartu su abiem vaikais apkeliauti Europą, kiek pajėgsime. Grosime
Europos sostinių ir ne tik gatvėse. Labiausiai vilioja Alpės, Provansas,
Pranzūzija, Ispanija, Šveicarija... Kol kas tai – tik vizija, tačiau ką gali
žinoti. Ir Latvija buvo vizija. Į Rygą dar grįšime, galbūt pakilsime iki
Talino, nusileisime iki Saremo salų. Juk ilgi rudens ir žiemos vakarai – pats
tas nepažintų kraštų analizei ir naujos kelionės plano rengimui. Iš viso to
palaipsniui turėtų gimti knyga apie „Šerkšno tylos“ klajones, kuri galbūt kada
nors išvys dienos šviesą.
Nerijus
Laurinavičius
Tauragė
19.10 val.
Nėra jokio rytojaus,
Vien tik amžinas
Š-I-A-N-D-I-E-N –
Abrikoso kauliukas,
Neįkandamas mirčiai.
2014-08-07
Vilnius.
P.S. Truputis statistikos:
* Iš viso sukorėme 1790 km.
* Visos kelionės trukmė – be 1 dienos 2 savaitės, t. y. 13 dienų: 9
dienos Latvijoje, 2 dienos Nidoje, 2 dienos Tauragėje. 11 nakvynių palapinėse
(Latvijoje, Nidoje).
* Iš turėtų 350 eurų tesugebėjome išleisti vos 200.
* Automobilis – 14 metų senumo „Opel Zafira“. Kuro sąnaudos – 6 l / 100 km.
2014 m. lapkričio 10 d., pirmadienis
Baltos uogos
Į
sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės,
Vadinasi,
į pievą grįš žiema?
Kol
debesys tarpusavyje niurkės,
Širdin
lašėjo lapkričio smala...
Aš
– duobkasio ir šachtininko brolis,
Beveik
kaip prisukamas žemės kurmis.
Kur
dingo tas pavasarinis tolis
Ir
kiek naktis dar savo syvais gundys?
Aš
– požeminio miesto dirigentas,
Iš
penklinių išaudžiantis tinklus,
Vėl
liksiu tuščiomis, ne pirmas kartas,
Bet
gal viena žiopla nata įklius?
Girdžiu,
jau girgžda senio gruodžio kaulai,
Lėtai
pražyla gaivios pievų sruogos,
Iš
tunelio išnyru dienai naujai,
O
krūmuos spindi baltos baltos uogos.
Išspausk
jų turinį į mano kraują!
Į
sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės...
Nerijus Laurinavičius
2014-11-08
2014 m. lapkričio 3 d., pirmadienis
(Nebe)Latvijos dienoraščiai (11). Grybauskaitė, papūga ir vėžlys kopose, arba žmogus dėžėje ir kiti atostogų malonumai
2014 m. rugpjūčio 5 d., antradienis
Kopose uodų nebeliko tarsi pamojus burtų lazdele.
Todėl ir pavyko įgyvendinti užvakarykštį ketinimą – miegmaišyje miegoti po
atviru dangumi. Kur dingote zyzekliai, kur pasidėjote taip staiga? Atostogos? O
naktinis dangus virš galvos tikrai buvo gilus ir neužvertas, nors tiek
vakaruose, tiek šiaurėje sukiojosi tamsūs debesys, žaibų blykstės nušviesdavo
padangę tai vienoje, tai kitoje pusėje, kartkartėmis valdingu kumščiu
pagrūmodavo griaustinis. Kažkas mus fotografavo iš viršaus. Atmerki akis ir
džiaugiesi – gyvenime tokių lubų nesukurtų pats nagingiausias planetos meistras.
Grįžulo rato samtis pilsto sapnus. Mėnulis vis pilnėja ir pilnėja. Tartum
nenorėdamas atsilikti nuo saulės, parodo, kad ir jis moka apšviesti jūros
vandenis.
(Nebe)Latvijos dienoraščiai (10). Atpūta zona.
Pariedėję iki įvažiavimo į Nidą ir automobilį
pasistatę nemokamoje stovėjimo aikštelėje, nuo kurios jūra ne taip ir toli
(apie 300 metrų), pasiėmėme tik miegmaišius ir palapinę vaikams. Ketinome
miegoti kopose po atviru dangumi, bet šį sumanymą sugadino uodai. Jie turėjo
savų planų. Teko grįžti į mašiną pasiimti antrą palapinę.
Išaušo dar vienas karštas rytas. Šeima tebemiega,
skruzdės laksto savais takais. Po Nidą irgi laksto kažkokie nebe tokie žmonės,
o gal mums tik taip atrodo... Neapleidžia jausmas, kad per dešimtmetį
kontingentas iš esmės labai pakito. Visada čia buvo turčių ir jų lepūnų atžalų
kampelis, o dabar dar ir forsavotų
mužikų beigi jų varšavkių priviso.
Visi kažin kokie agresyviai atsipūtę, neva, žiūrėkite, aš ilsiuosi! Net ir
vokiečių lyg ir ne tiek daug (?). Vos ūgtelėję lepūnai garsiai kalba, laižo
pirštus, minko savo išmaniuosius ir nebežino, kur čia dėtis, kad nebūtų taip
nuobodu. Išpalangėjusi Nida, deja, išpalangėjusi... Greičiau statykite tiltą ir
kurią nors iš centrinių gatvių pervadinkite Basanavičiaus, tuomet gal net ir
Lietuvos varšavkių sostine
pretenduosite tapti!
2014 m. lapkričio 1 d., šeštadienis
Latvijos dienoraščiai (9). Jei prie kelio tupi lapė
2014 m. rugpjūčio 3 d., sekmadienis
Jei prie
kelio tupi lapė,
Greitai bus vadinas... Papė
Truputį po 10 valandos
ryto termometro stulpelis jau perkopė +32 laipsnius Celsijaus. Jei ir toliau
taip, oro temperatūra pasieks, o gal ir viršys įprastą žmogaus kūno
temperatūrą. Iš serijos „Pirmą kartą gyvenime“ – pirmą kartą ryte prie jūros
išgirdau giedantį... gaidį. Tikras kaimas. Ir iš tikrųjų vakar apie 10 valandą
vakaro dar prieš įvažiuodami į Papę dešinėje žvyrkelio pusėje išvydome
pūstauodegę gražuolę laputę. Dorotėja pro automobilio langą nespėjo jos
pamatyti, tad paleido dūdas, nes jau ne pirmą kartą jai nepasiseka pastebėti
kelią mums perbėgančių gyvūnų. Ypač norėjo sužinoti, kaip atrodo gyva lapė.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)