Dienos žvilgis (27). Pelių pasaulyje.

Fotoreporteris Ledkalnis.
2014-11-26.

Iš nematomo žmogaus užrašų (27). Nužudžiau savyje mokyklą.

Lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė ant drumzlinos rudos lentos išraizgiusi sudėtinį prijungiamąjį sakinį, lėtai nusilaižė kreiduotus pirštus. Jos organizmui akivaizdžiai trūko kažin kokių medžiagų, galbūt šiek tiek šviesos, o man, kaip visada, nepakako erdvės.

- Sėsk, du! – nuaidėjo Donelaitienės balsas, kuris turbūt pasiektų net ir XVIII amžiaus vidurį.

Klasėje kybojo negailestinga tyla, o mokytojos veidas atrodė lygus ir nykus kaip autostrada. Net jei ir būčiau atsisėdęs, niekas to nebūtų pastebėjęs. Niekas nė nepastebėjo, kaip pakėliau suolą ir nešinas juo tykiai išslinkau pro duris. Mokyklos koridoriai dvelkė morgo ir bankrutavusios gamyklos mišiniu.

Budėtoja vėliau užtikrintai liudijo, kad suolas lėtai praskriejo pro jos nosies galiuką ir netrukus išnyko laiptų aikštelėje. Dėl budėtojos nebereikia nerimauti – jos būsena rūpinasi kompetentingi specialistai ir kunigas, o aš sėdžiu suole. Ant mokyklos stogo. Mano tariamose smegenyse palaipsniui išnyko dienynas, todėl kuo toliau, tuo labiau virtau nakties žmogumi.

Astronomijos, geometrijos ir algebros mokiausi iš begalės virš galvos mirksinčių dangaus kūnų, žinių atsargiai vis pasisemdamas Grįžulo ratų samčiu. Kalbas pažinau iš praskrendančių paukščių, o rašto subtilybes ir net tolimiausių kraštų hieroglifus perpratau spoksodamas į skraidančius kalnus – debesis, kurie kartais iš Dangaus pagalvės išnirdavo įstabiausiomis plunksnomis. Geografija nebetilpo į gaublį, tad teko jai leisti veržtis tolyn. Alcheminė balinančio sniego prasmė dideliais kąsniais dribo tiesiai į neapčiuopiamą, bet stipriai plakančią širdį. Girdėjau, kaip gretimame sode krenta obuoliai ir kažin kodėl įtariau, kad visa tai – jau virš arba už fizikos. Nepažinusis Mokytojas ramiai žvelgė žemyn ir tėviškai šypsojosi...

O kas buvo paskui? Paskui gi ant mokyklos stogo suolų vis daugėjo, daugėjo ir neregimų sielos brolių bei seserų, mokyklos budėtojos vis keitėsi ir keitėsi, kompetentingiems specialistams darbo netrūko, o lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė stovėjo prieš tuščią klasę ir pasičepsėdama laižė laibus kreiduotus pirštus.

- - -

Net jei mes ir esame itin nepatogūs, o jūs labai norėtumėte, kad mūsų niekada nebebūtų, mes visada išliksime ESANTYS.

Nerijus Laurinavičius

2014-11-14.

Baltos uogos

Į sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės,

Vadinasi, į pievą grįš žiema?

Kol debesys tarpusavyje niurkės,

Širdin lašėjo lapkričio smala...

Aš – duobkasio ir šachtininko brolis,

Beveik kaip prisukamas žemės kurmis.

Kur dingo tas pavasarinis tolis

Ir kiek naktis dar savo syvais gundys?

Aš – požeminio miesto dirigentas,

Iš penklinių išaudžiantis tinklus,

Vėl liksiu tuščiomis, ne pirmas kartas,

Bet gal viena žiopla nata įklius?

Girdžiu, jau girgžda senio gruodžio kaulai,

Lėtai pražyla gaivios pievų sruogos,

Iš tunelio išnyru dienai naujai,

O krūmuos spindi baltos baltos uogos.

Išspausk jų turinį į mano kraują!

Į sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės...

Nerijus Laurinavičius

2014-11-08