Fotoreporteris Ledkalnis.
2014-11-26.
2014 m. lapkričio 27 d., ketvirtadienis
2014 m. lapkričio 15 d., šeštadienis
Iš nematomo žmogaus užrašų (27). Nužudžiau savyje mokyklą.
Lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė ant
drumzlinos rudos lentos išraizgiusi sudėtinį prijungiamąjį sakinį, lėtai
nusilaižė kreiduotus pirštus. Jos organizmui akivaizdžiai trūko kažin kokių
medžiagų, galbūt šiek tiek šviesos, o man, kaip visada, nepakako erdvės.
- Sėsk, du! – nuaidėjo Donelaitienės balsas, kuris
turbūt pasiektų net ir XVIII amžiaus vidurį.
Klasėje kybojo negailestinga tyla, o mokytojos
veidas atrodė lygus ir nykus kaip autostrada. Net jei ir būčiau atsisėdęs,
niekas to nebūtų pastebėjęs. Niekas nė nepastebėjo, kaip pakėliau suolą ir
nešinas juo tykiai išslinkau pro duris. Mokyklos koridoriai dvelkė morgo ir
bankrutavusios gamyklos mišiniu.
Budėtoja vėliau užtikrintai liudijo, kad suolas
lėtai praskriejo pro jos nosies galiuką ir netrukus išnyko laiptų aikštelėje. Dėl
budėtojos nebereikia nerimauti – jos būsena rūpinasi kompetentingi specialistai
ir kunigas, o aš sėdžiu suole. Ant mokyklos stogo. Mano tariamose smegenyse
palaipsniui išnyko dienynas, todėl kuo toliau, tuo labiau virtau nakties
žmogumi.
Astronomijos, geometrijos ir algebros mokiausi iš
begalės virš galvos mirksinčių dangaus kūnų, žinių atsargiai vis pasisemdamas
Grįžulo ratų samčiu. Kalbas pažinau iš praskrendančių paukščių, o rašto
subtilybes ir net tolimiausių kraštų hieroglifus perpratau spoksodamas į
skraidančius kalnus – debesis, kurie kartais iš Dangaus pagalvės išnirdavo įstabiausiomis
plunksnomis. Geografija nebetilpo į gaublį, tad teko jai leisti veržtis tolyn.
Alcheminė balinančio sniego prasmė dideliais kąsniais dribo tiesiai į
neapčiuopiamą, bet stipriai plakančią širdį. Girdėjau, kaip gretimame sode
krenta obuoliai ir kažin kodėl įtariau, kad visa tai – jau virš arba už fizikos.
Nepažinusis Mokytojas ramiai žvelgė žemyn ir tėviškai šypsojosi...
O kas buvo paskui? Paskui gi ant mokyklos stogo
suolų vis daugėjo, daugėjo ir neregimų sielos brolių bei seserų, mokyklos
budėtojos vis keitėsi ir keitėsi, kompetentingiems specialistams darbo netrūko,
o lietuvių kalbos mokytoja Boruta Donelaitienė stovėjo prieš tuščią klasę ir
pasičepsėdama laižė laibus kreiduotus pirštus.
- - -
Net jei mes ir esame itin nepatogūs, o jūs labai
norėtumėte, kad mūsų niekada nebebūtų, mes visada išliksime ESANTYS.
Nerijus
Laurinavičius
2014-11-14.
2014 m. lapkričio 10 d., pirmadienis
Baltos uogos
Į
sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės,
Vadinasi,
į pievą grįš žiema?
Kol
debesys tarpusavyje niurkės,
Širdin
lašėjo lapkričio smala...
Aš
– duobkasio ir šachtininko brolis,
Beveik
kaip prisukamas žemės kurmis.
Kur
dingo tas pavasarinis tolis
Ir
kiek naktis dar savo syvais gundys?
Aš
– požeminio miesto dirigentas,
Iš
penklinių išaudžiantis tinklus,
Vėl
liksiu tuščiomis, ne pirmas kartas,
Bet
gal viena žiopla nata įklius?
Girdžiu,
jau girgžda senio gruodžio kaulai,
Lėtai
pražyla gaivios pievų sruogos,
Iš
tunelio išnyru dienai naujai,
O
krūmuos spindi baltos baltos uogos.
Išspausk
jų turinį į mano kraują!
Į
sandėliuką vėl sugrįžta žiurkės...
Nerijus Laurinavičius
2014-11-08
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)