Eik, vaike, eik...

...Einu, einu...
Kol kas
Einu...

O kartais ir sustoju
Pailsėti...

Bet gal dažniau
Šliaužte šliaužiu

Į nesuvokiamą Tėvynę - - -
Ir į tėtį...

Į mamą,
Paslapčia pradingusią
Anapusybėj,
Kad visą laiką liktų su manim,

Kad aš nelikčiau Amžinybėj
Toksai pusėtinas,
Toksai netikras
Su-su--rudijusia delne vinim...

Su laikrodžiu
Tenai,
Kur nebelieka ką skaičiuoti...

Su -ratio-
Tenai,
Kur nieko nebegalima parduoti...

Ir nieko nebegalima nupirkti,

Kad nelikčiau
Toks pusėtinas,
Kad - -
Amžinybėj...

- - -

Aš palinkstu prie alkoholiko širdies,
Tenai, kur dar
Tyriausias vaikas
Atpažįsta savo judesius,
Savus pirštus,
Kad toj bedugnėje
Išties
Ištiestų
Į Saulę neriančius
Šlaitus.

Juk tavo ašaros
Turbūt yra
Širdies akmens
Šviesi metamarfozė?..

- - -

Einu, einu...
Kol kas
Einu...

O kartais ir sustoju
Pailsėti...

N.L., 2010 12 14

P.S. Pati nuostabiausia daina, iš vaikystės gelmių programuojančiai verianti dabartį ir ateitį... Ateitis, besiveržianti į dabartį, kad atgultų praeityje, kuri išlieka prisimenančioje sieloje... Maždaug taip apie laiko tėkmę samprotavo palaimintasis Augustinas. O kol kas... tik keli sniege neužpustyti žmogaus pėdsakai lyg dangaus akivaizdybėje atverstos kenčiančios ir švenčiančios širdies knygos...