2010 m. gruodžio 22 d., trečiadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (1). Pavojingas tipas.

Visa tai nutiko jau nebe Černiachovskio, o tautiškos giesmės autoriaus aikštėje. Iš tikrųjų nieko ypatingo ir nenutiko, bet jei jau užsiminiau... Po suoliuku palindęs solidaus amžiaus pilietis – tai nutikimas ar ne? Gal apie viską iš pradžių.

2010 m. gruodžio 20 d., pirmadienis

Tolygumas


Snaigių kritimo tyla tolygi eglutės lempučių pulsavimo tylai. Didžiuoju laukimu persmelktas dėsnis?

2010 m. gruodžio 15 d., trečiadienis

Eik, vaike, eik...

...Einu, einu...
Kol kas
Einu...

O kartais ir sustoju
Pailsėti...

Bet gal dažniau
Šliaužte šliaužiu

Į nesuvokiamą Tėvynę - - -
Ir į tėtį...

2010 m. gruodžio 6 d., pirmadienis

Virsmas

Kiekvieną rytą
Peržengiu tūkstančius
Savęs falsifikavimo
Slenksčių,
Panardinu galvą
Į kibirą
Šulinio vandens
Ir suledėjusiais
Plaukų galiukais
Gruodžio vidury
Ataugu
Pavasario link,
Nors ir skruzdėlės žingsneliais
Dramblio pėdsake,
Bet visgi...

2010 m. lapkričio 27 d., šeštadienis

Pirmasis sniegas

Gausūs krituliai –
Krituoliai mano,
Širdis-trobelė
Apsnigta,
Net lūžta stogas,
Pro kaminą
Garuoja
Ramunėlių arbata,
Mirties vidun neįsileidžia...

2010 m. lapkričio 24 d., trečiadienis

Ypač naktį

Ypač naktį... Ypač naktį, kai išorinė ir vidinė tamsa prasiskverbdavo viena į kitą, kai jis nebegalėdavo atskirti, kuri yra kuri, ypač naktį, kai iš paskutiniųjų apgraibomis mėgindavo užčiuopti klaidžiojančios savivokos virveles... Rezultatas niekada neatitikdavo giluminių lūkesčių.

Jis, kuris puikiai išmanė vidaus degimo variklio veikimo principus, tačiau absoliučiai niekuo netikėjo (nei Dievu, nei Grybauskaite), penkiasdešimt penktaisiais savo iš pažiūros niekuo neišsiskiriančio gyvenimo metais kažkodėl sunerimo. Tasai nerimas nebuvo nei emocinis, nei psichologinis, o veikiau nepaliaujamai besiskverbiantis iš kažkokių dar nepažintų egzistencinių-dvasinių klodų.

2010 m. lapkričio 17 d., trečiadienis

Ekologiškas efektas

„Šiltnamio efektas, ozono skylė, toksinai, globalinis atšilimas, šiltnamio efek...“ – po nosim murmėjo Bioscencija, spirale besisukančiais laiptais iš lėto kildama į savo atokų butą paskutiniame senutėlio senamiesčio namo aukšte. Globaliai susirūpinusios moters aukštakulnių batelių aidas kiaurai smelkė pelėsiais ir katinų šlapimu dvelkiančią laiptinę.

2010 m. lapkričio 4 d., ketvirtadienis

Palikite vaikams vaikystę!

Neišsipildžiusių tėvų tuštybių ir kruopščiai slepiamų kompleksų „prifarširuoti“ vaikai. Nuo mažumės visomis pajėgomis programuojami tapti „laimingo gyvenimo“ barškučiais. Pasiklydusių suaugusiųjų projekcijos, nuosavybės teisėmis saistomos ir valdomos marionetės. Agresyvia puikybe putojančios talentų puotos, nuo cirko dresūros dvoko pavargęs miestas. Motina, svajojanti apie dukrą-manekenę – dieviškos žmogaus prigimties kraštutinis sudaiktinimas? Ar tai ne tas pats, jei svajočiau, jog mano sūnus taptų, pavyzdžiui, foteliu? Eurovizijos vaikai. Su stipriai prie veidų klijuojamomis koketiškumo, sterviškumo, moralinės prostitucijos kaukėmis.

2010 m. lapkričio 1 d., pirmadienis

Kapinių sargas

Mano miestas pasaulio pasieny –
Čia nebūna transporto spūsčių,
Aš įteiksiu jums vizą į slėnį,
Kur pasai negalioja gyvų.

Čia policija – žemės ramybė,
Areštuota triukšminga dvasia,
Jai gresia (nes trūko kantrybė)
Tylos baudžiamoji byla.

2010 m. spalio 29 d., penktadienis

Galynėjimaisi

Kartais gali pasirodyti, jog galynėjimasis protais yra kur kas kilnesnis ir tauresnis dalykas nei galynėjimasis praktiškai pri(si)taikytais plastinės chirurgijos laimėjimais. Tačiau tiek viena, tiek kita dažnai yra vienas ir tas pats, susaistyta tuštybės ir puikybės priklausomybių grandinėmis.

2010 m. spalio 21 d., ketvirtadienis

Monis, Laisvonis ir Prusius (dideliems vaikams)

Gyveno kartą Monis ir Laisvonis. Monis labai mylėjo pinigus, o Laisvonis – oranžinį katiną Prusių itin suplotu veiduku, labai panašiu į protingo profesoriaus snukį (akinių tik tetrūko). Prusius buvo ne šiaip sau katinas, bet neregėtai išprusęs bei talentingas pilvūzas, rydavęs ne kokius nors paukštukus ar pelytes, o visą po veiduku pasitaikiusią „kultūrinę“ spaudą. Kadangi šis pasakojimas labiau skirtas Moniui ir Laisvoniui, tai palikime kol kas Prusių ramybėje... Pažiūrėkite, kaip prasmingai jis įsnūdo supamajame krėsle tik ką sudorojęs keletą „Kultūrizmo barų“ ir nuo vakar pasilikusius „Ataušusių atėnų“ likučius!

2010 m. spalio 16 d., šeštadienis

Kiaulpienės šaknis

Padėklas lūžo nuo dailiausių egzotiškų vaisių, kurie čionai buvo visai ne
egzotiški, o tiesiog brutaliai kasdieniški. Ananasas kažkuo priminė tobulą
vazoninę gėlę, lygiažieviai darniai susiglaudę bananai tarsi simbolizavo
niekados nesibaigsiančią (?) jaunystę ir pusiaujo ramybe dvelkiančią kūno bei
minties santaiką. Žaliaskruosčiai avokadai, kaip žindyvės krūtys sunkūs kokoso
riešutai, ūsuotų šarvų gniaužtais saugantys neregėtame baltume tyvuliuojančius
mįslingo gyvenimo syvus. Pastebėtos dar kelios kitos nepažįstamos gėrybės, kurių
pavadinimų greičiausiai nerastumei nei visaaprėpiančioje lotynų kalboje, nei
tarptautinių žodžių žodyne.

2010 m. spalio 15 d., penktadienis

Sužvėrėjusios tulpės

Aš be namo,
Be batų
Ateinu pas tave...
Jei gali,
Pavaišink
Mane arbata - - -
Mano pamatas –
Vieškelių lipniosios dulkės,
O pastogė –
Laukinės
Sužvėrėjusios tulpės.


2010 m. rugsėjo 30 d., ketvirtadienis

Išeitis

Vienintelis išties gelbstintis dalykas gyvenimo rutinoje ir sunkumuose įklimpusiam žmogui yra galimybė bent trumpam išeiti iš savęs paties. Bent iš dalies pabandyti pamatyti save, artimuosius ir visą kasdienę aplinką taip, kaip ją regi Tas, kuris yra nekintanti Amžinoji Meilė.

2010 m. rugsėjo 15 d., trečiadienis

Sudėtingumo paprastumas ir paprastumo sudėtingumas

Kuo labiau aptemę rašančiojo širdis ir protas, tuo tekstas klampesnis, blausesnis, neaiškesnis. Neretai gaivališkai išlaisvintas EGO-šėtonas ima savo kirveliu kapoti, darkyti, niekinti žodžius. Dar dažniau tai vadinama originalia, drąsia, novatoriška, net „transcendentine“ (!) kūryba, už kurią medalius iš pradžių pats sau ima kabintis kalbos niekintojas (paskui žvangučiais jį apsagsto dar ir „kūrybos ekspertai“), kuriam beveik neįmanoma išaiškinti jog toks taškymasis – blogiau už pedofiliją.

2010 m. rugsėjo 3 d., penktadienis

Kur tik bepasisuksi

Dardu, kratausi karietoje, botago kirčiai tik šykšt, šykšt ir galvoju: kodėl aš toks pasakiškai turtingas? Jei visi šie pasakiški turtai priklausytų tik man, iš manęs greičiausiai teliktų vien sūris arba žmogaus sultys.

2010 m. rugpjūčio 26 d., ketvirtadienis

Nevandens atminimui

- - -

man patinka patikti be skonio
ir lietaus pasiklydusio laukiu
kai meluoja rugsėjis nuobodų
vakarėjantį užmiesčio jauką
ir namai susipynę be žodžių
susigėdę prieš svetimą ranką
mano kiemsargio veidas beodis
o švelnumas ne glosto bet tranko
o liūdnumas ne šildo bet migdo
pastoralinį greitkelio kursą
be perono be rankų tranzito
šoksim miegantį tango užburtą
kai scenarijus aktorius gena
vis tolyn nuo stoties labirintų
o naktis tarp vagonų kūrena
paskutinę išvykstančių viltį
kol patinka patikti be gėdos
ir rudens vasarėjančio laukti
o rugsėjis meluoja nuobodžią
pasiklydusią perkėloj lemtį

(„Skrenda gervės“, Vandis Chamrovski)

2010 m. rugpjūčio 19 d., ketvirtadienis

Dorotėja

Atėjo į pasaulį mūsų Dorotėja –
Dievo dovana
Atėjo
Į pasaulį
Mūsų Dorotėja –
Dievo dovana
Atėjo...
...į Pasaulį...

2010 m. rugpjūčio 7 d., šeštadienis

Veido knyga

Iš to kaimo autobusas į rajono centrą (ir atgal!) važiuodavo... Taip, važiuodavo... vieną kartą per mėnesį. Pirmąjį mėnesio pirmadienį. Tai net buvo visai ne autobusas, o tikrų tikriausias... „krepšas“, kaip pasakytų mano dėdė. Štai šiame į visas puses išsibarsčiusių keliolika apylinkės kaimų pravažiuojančiame „krepše“ ir vykdavo visa socializacija. Reikėtų sakyti ne „pravažiuojančiame“, o „pradundančiame“. „Krepšas“ šiuo atveju irgi itin tinka, nes žmonės vieni kitiems bent keliasdešimt minučių tapdavo artimi tarsi vieno likimo grybai nedidelėje pintinėje. Keliasdešimt minučių interaktyvios akistatos per mėnesį (skamba beveik kaip gydytojo receptas!). Čia galėdavai sužinoti labai daug (savotiška veidaknygė?!): ties kuriuo meldu sukinėjasi gerokai ištysusi lydekaitė, po kuria samana slapstosi pirmasis sezono baravykas ir kiek dantų dar liko jau keturiasdešimt trejus metus iš stikliuko (iš stiklainio?) niekaip neišsikapanojančio atlapaširdžio eigulio Prudencijaus Barsuko srėbtuvėje.

2010 m. liepos 27 d., antradienis

Senas nuotraukų albumas

Atverstas senas nuotraukų albumas
Priešais akis papilkusias nuo laiko,
Stebėtinai tikslingas įstabumas,
Kurį trumpa akimirka sulaiko.

2010 m. liepos 21 d., trečiadienis

Mandagus įžūlumas arba pamąstymai Paūliuose

Įžūlumas save teigia labai subtiliai. Įžūlumas anaiptol nėra tiesmukai įžūlus. Aišku, dažnai jis būna patylomis susireikšminęs. „Aš esu pagrindinis gyvenimo variklis ir esminė ašis“ – nepaliaujamai dilgčioja venose subtilusis. Įžūlumas mėgsta persirenginėti (kaip Vytautas Didysis). Dailūs mandagumo rūbai ir demonstratyvus linksėjimas į taktą. Jis itin stengiasi susikurti teigiamą nuomonę apie save ir įsivaizduoja turįs unikalią tobulą klausą. Taktiškojo įžūlumo taktika. „Man reikia sukaupti pakankamai įžūlumo, kad pajėgčiau eilinį kartą iš naujo kabintis į šį gyvenimą, kad ir vėl atrasčiau materialios atspirties taškus...“. Iš dailių kobros kiaušinių besiritanti saviįtaiga. Įsitvirtinti, įsisiurbti, užgyventi „plačia koja“ kaip sako rusai. „Plačių kojų“ šuoliai, išsiaurėjantys iki dvasinės žlugties kanaliūkščių arba išplatėjantys iki pasyvių Mirties užtvankų.

Laiškas kalendoriui (Skiriu šviesios atminties I.Š.)

Mielas kalendoriau,

Ką tu man pasiūlysi šiandien? Galimybę persiversti į kitą dieną, į kitą kurį nors tarptautinį paminėjimą? O gal išrausi kokia nors valstybine švente, lyg elektrinė spiralė užvirsi gyvenimo prozoje besikapanojančių gyventojų kraują?

2010 m. gegužės 17 d., pirmadienis

Miesto poezijos grumstai

Tenai, kur miesto
Šaligatviais
Šunkeliai
Vizgina uodegas,
Kur kava apsiblaususios
Damos su pudeliais
Retkarčiais sužaidžia šaškėmis,
Tenai, kur vyrai,
Išmesti pro duris
(nes kazino juk neturi langų?)
Baloje konstatuoja
Fizinį (dvasinį?)
Savo bankrotą.

2010 m. gegužės 15 d., šeštadienis

Karas, tiltai, užmačios ir vagys

Juk žinau, jei asfaltas
Turėjo teisę
Sustingti į kelią,
O tiltai - iš kranto į krantą
Perkelti paštą ir pieną
(net karo metu, kai iš jų
dažniausiai nelikdavo nieko),
Žinau,
Kad turėjo taip būti,
Reikėjo…
Juk tokios tokelės,
Užmačios tokios - - -

2010 m. gegužės 14 d., penktadienis

Dundėjimas

Jis negalėjo prisiminti, kurią akimirką visa tai prasidėjo. Ausyse staiga ėmė kurtinamai ūžti ir stulbinamai dundėti, tarsi tūkstančiai laukinių arklių negailestingomis kanopomis tryptų kruvinais žolės gabalais plyštančią žemę. Tarsi tūkstančiai reaktyvinių lėktuvų variklių negailestingai gaustų kukliame bendrabučio kambarėlyje.

Pagrindinė klaida

Pagrindinė jūsų –
Suaugusiųjų –
Klaida
Yra ta,
Jog manydami
Esą suaugę,
Jūs
Daugiau
Nebeaugate, –
Pagalvojo trimetis Elijas,
Netyčiom išsitiesęs
Dangop nusidriekusios
Pušies
Šešėlyje.

2010 m. gegužės 13 d., ketvirtadienis

2010 m. gegužės 12 d., trečiadienis

Prototipinė pienė

Iš žemės kraujo
Juodžemio spąstų
Iš etaloninės druskos
Sąstingio jungo
Kartėjančiu stiebu
Lyg kopėčiom
Kopianti Saulėn
Pirmoji
Iš tikro pirmoji
Prototipinė pienė

2010 m. gegužės 6 d., ketvirtadienis

Imperijos laikrodininkas


Imperija, kaip ir pridera imperijai, driekėsi nuo jūros iki jūros. Ją valdė griežtas, bet teisingas imperatorius. Iš protėvių jis paveldėjo laikrodį. Niekuo neypatingą, paprastos konstrukcijos, nesudėtingo mechanizmo delno didumo prisukamą laikrodį.

2010 m. gegužės 5 d., trečiadienis

Auksinė formulė

Nors toji šalis buvo pasakiškai žavi, visai ne dėl to į ją traukė virtinės turistų iš visos senutėlės Europos ir net iš už griausmingojo Atlanto. Nedidelė, bet graži kaip nesibaigianti vaikystės pasaka.

2010 m. gegužės 4 d., antradienis

Poeto Lie - Žuvis

Poeto liežuvis. Язык поэта. Ne ką mažiau turi teisių būti išvirtas, nei kiaulės... liežuvis. Delikatesinis poeto liežuvis subtiliems meno valgytojams-gurmanams ir virškintojams. Išvirtas apgailėtinai susireikšminusios bohemos sultyse. Gardus ir minkštas poeto liežuvis. Be kaulų. Nesibaigiantys „prasmingi“ įvaizdžiai nemėgsta kaulų. Kuo toliau nuo Dievo, tuo daugiau „prasmių“, neįkandamų bedančiams vaikams. Vaikams, kurių širdžių kraujagyslės kol kas dar netapo marionečių virvelėmis.

Maldos kambarėlis

Nuo protėvių maldų
Maldaknygių sulipę lapai,
O pirštų antspauduos
Tebeplaka dar širdys,
Atrodo viskas buvo
Lyg ir vakar - - -

2010 m. balandžio 20 d., antradienis

Tyliai

Ti - - ti - - ti - -
Tyliai - - -

Ant pirštų galiukų.

Svarbu neišgąsdint vagies.

Juk triukšmo ir taip iki soties.

2010 m. balandžio 18 d., sekmadienis

Nelogiškas žmogus

Logiškai mąstančių žmonių pasaulyje gyveno vienas nelogiškas žmogus. Be abejo, tokių buvo kur kas daugiau, tačiau mus domina būtent šis, kadangi jis greičiausiai iki šiol tebesėdi ant taburetės kažkur netolimoje kaimynystėje. Pats žodžių junginys nelogiškas žmogus truputį nelogiškas, bet mūsų herojaus (?) mąstymo būdas ir net povyza sufleravo būtent tokį apibūdinimą, kuris ilgainiui tapo nepakeičiama ir logiška pravarde, prieš kurią visiškai nublanko vardas, pavardė ir kiti asmens duomenys.

2010 m. balandžio 15 d., ketvirtadienis

Kultūristas


Ant tiesmukai juostuoto čiužinio tyso filosofiškai sustingęs kultūristas ir kontempliatyviai bando įsisavinti paskutinį sultingąjį kibiną su aviena. Jis jau šiek tiek įklimpęs į tobulo skonio nirvaną, tik raumenys, kaip ežero paviršius kartkartėmis suraibuliuojantys, liudija kultūristo priklausymą žemiškajai sferai.

2010 m. balandžio 7 d., trečiadienis

Iškalbinga antkapių tyla

Švelniai tariant, Rytis jau buvo nebejaunas. Šmaikštus ir iškalbingas plunksnos mylėtojas galėtų drąsiai brūkštelėti tokius žodžius: „Ryčio saulė pamažu leidosi vakarop“. Jis, be abejo, būtų teisus, nes vos žvilgtelėjęs į ilgą pieno baltumo Ryčio barzdą bei žydinčius žilus plaukus, kurie beveik siekė žemę, galėjai įsitikinti, kad iškalbingas plunksnos mylėtojas nemeluoja.

2010 m. balandžio 5 d., pirmadienis

Klausimas gulbei

Tuo metu jau buvau šiek tiek pramokęs gulbių kalbos, todėl ir paklausiau: „Gulbe, tavo kaklas beveik kaip klaustukas mano egzistencinių paieškų, nuolatinės vidinės nerimasties akligatviuos, užakusiose savimonės kūdrose, kur nesibaigianti baimė kunkuliuodama kvarkia karnavališkomis varlių gerklėmis... Kaip baltas paskutinės vilties klaustukas, neuždarantis jokiuose galutiniuose teiginiuose, atsakymuose, proklamacijose, šūksniuose...

2010 m. balandžio 4 d., sekmadienis

Šviesos misterija

Kai langas įformina šviesą
Regimumo lankais, puslankiais
Ir aureolėm...
Iš amžių tranšėjų,
Iš metų maniežų
Išnyra pavasariai,
Buvę prieš protėvių protėvius,
Kaip gimnastiškai
Lanksčiai
Jie moka atgimti
Kaskart kitokie
Ir susieti viską
Į VIENĮ!

2010 m. kovo 31 d., trečiadienis

Tyla ir Triukšmas

Gyveno kartą Tyla ir Triukšmas. Kaip ir galima būtų spėti, jie vienas kito nekentė. Bet ne, turbūt reikėtų sakyti Triukšmas nekentė Tylos, o Tylai Triukšmas tiesiog neegzistavo. Jai užteko savęs pačios. Savaime suprantama, dėl tokios aplinkybės Triukšmas be galo niršo ir visais įmanomais būdais nėrėsi iš kailio. Jis jautėsi esąs labai reikalingas, o apie Tylą šiuo klausimu buvo visiškai priešingos nuomonės, todėl  manė turįs rimtą pagrindą ją niekinti.

2010 m. kovo 30 d., antradienis

Amoralus ir neestetiškas apsakymas

Silpnų nervų žmonėms – neskaityti!

Ant svarbiais dokumentais nukloto rašomojo stalo išdidžiai guli auksu tviskantis rašiklis. Apvalūs it Havanos cigarai pirštai, išberti tikrut tikrutėlių deimantų dėmėmis, galantiškai taikosi nusičiupti išskirtinę rašymo priemonę.

2010 m. kovo 28 d., sekmadienis

Peno rotacija

Į akiduobes lašantis rūkas,
Sulėtintai dūžtančios šukės
Sulėtinto aido - - -

Vijoklio išpažintis


Atsargiai, atsargiai pažemiui, vasariniais vabalais aplipusiais grumsteliais ir šaltakraujais pakelės akmenėliais senas ūsotas vijoklis žmogui nepastebimu žingsniu tęsia daugiaplanę skvarbią kelionę. Jo judėjimas labai apgaulingas – regis, plika akimi nematomas, o čia žiūrėk jau ir spokso į tave tiriančiu žvilgsniu pro dulkėmis užsėtą langelį.

2010 m. kovo 27 d., šeštadienis

Vienatvės virsmas

Gyvenau tuo metu kažkur pasienio ruože, kuriame dunksojo vos kelios dešimtys išsibarsčiusių medinių trobelių, apaugusių mieguistomis samanomis ir neperregimais voratinkliais. Tiesa, čionai dar snaudė milžiniškos pilies užkonservuotos sienos, kurių akmenys sapnavo prieš daugelį šimtmečių savo gyvenimų slėpinius patyrusių valstiečių pirštus ir pro šalį prabildančių kunigaikščių arklių kanopas.

Leiskite žmogui numirti už miesto

Miestas daug ką nenatūraliai iškraipo. Visus pagyvenusius žmones reikėtų deportuoti užmiestin. Lyg vazonines gėles persodinti į platesnę dirvą. Idant tikros žemės kvapas atgaivintų išždžiūvusias šaknis, kuriomis grįžtama į Ten, iš kur atėjome. Šiek tiek speigo, vėjo ir kitų nepalankių išorinių sąlygų visomis prasmėmis yra kur kas geriau nei šarv(u)otų daugiabučių komfortas.

2010 m. kovo 25 d., ketvirtadienis

Bičių vaškas

Įsikibę vienas kitam į parankę dulkėtu priemiesčio keliu lingavo du ta pačia kryptimi žiūrintys seneliukai. Tiksliau sakant, seneliukas ir seneliukė. Tokia įžanga galbūt labiau tiktų pasakos pradžiai, tačiau pakelėse alų gurkšnojantys paaugliai manė kiek kitaip ir tirštai išpučiamais cigarečių dūmais ore raizgė cinišką savo nuomonę: „Tiek žmonės negyvena!“ Gal ir negyvena arba tai nutinka labai retai, galų gale, kaip sakoma, kiekvienam savo...

2010 m. kovo 4 d., ketvirtadienis

Apie ordinus

Kiekvienas ordinas
Tikras tuomet,
Jei uždengia
Krūtinėje
Skylę,
O ne barškina
Tarsi žvangutis
Skardinę
Mūsų tuštybę.

2010 m. kovo 2 d., antradienis

Galvakojai moliuskai Vilniuje

Nerijus Laurinavičius-Aizbergas

(Specialus reportažas)
Pirmąją žiemos dieną Vilniuje koncertavo „Galvakojai moliuskai“. Tai buvo jau antrasis jų koncertas Lietuvoje per pastaruosius keletą metų. Nežinau kodėl, anksčiau „Nautilus pompilius“ mintyse asociatyviai siedavau su povandeniniu laivu. Greičiausiai man kažkas, pats tiksliai nežinodamas, nenoromis pamelavo. „Nautilių“ berods sugalvojo ponas Žiulis Vernas ir savo romane panardino jį „20 000 mylių po vandeniu“.

2010 m. kovo 1 d., pirmadienis

Apie

„Ledkalnis“ – rašytojo Nerijaus Laurinavičiaus tinklaraštis, leidžiamas nuo 2010 metų.

Autoriaus žodis

         Kiekviename gyvame žmoguje, tad ir kiekvienoje gyvoje visuomenėje nuolatos vyksta tamsiųjų ir šviesiųjų minčių kolizija. Tik nuo mūsų pačių valios ir nuo Aukščiausiojo apvaizdos priklauso, kam užleisme tauriosios žmogaus dvasios erdvę.

Ką sapnuoja gilioji ledkalnio šaknis? Įsiklausau, įsiklausau ir girdžiu, kaip tyliai Afrikoje krenta sniegas į masajų vaikų sapnus. Palengva, palengva, minkštai ir tyliai, be proto džiaugsmingai. O eskimams tuo metu gimtojoje ledynų apgultyje pasigirsta švelnus palmių šakų šnabždesys bei krištolinės Raudonosios jūros žuvų kuždesiai. Ir netikėtai mums ima vertis skirtingų Pasaulio kraštų dykumų paslaptys...

Nerijus Laurinavičius

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------


           Apie tinklaraščio sumanytoją


Nerijus Laurinavičius (g. 1979 08 14 Vilniuje) – poetas, prozininkas, tinklaraštininkas, grupės „Šerkšno tyla“ dainų tekstų ir muzikos autorius, atlikėjas, vienas „Nieko sau“ teatro vaikams steigėjų ir aktorių, scenarijaus autorius, eilėraščių ir istorijų vaikams kūrėjas, nuotaikingos svetainės žvejams „Poetinės žūklės įlankėlė“ sumanytojas ir autorius, internetinio kelionių žurnalo „Lagaminas be dugno“ kūrėjas.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Bibliografija

Išleido tris kygas:

„Spengia tylos kamertonai“ (eilėraščiai): Firidas, 2013.

„Apvalyk mane isopu“ (novelės ir etiudai): Versus aureus, 2013 (rėmė Lietuvos Respublikos Kultūros ministerija).

„Emi – Gracija“ (autobiografinis romanas): Naujas vardas, 2021.

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

           Kūryba

     Kūriniai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, žurnale vaikams „Bitutė“, žurnale „Kelionės ir pramogos“, literatūriniuose almanachuose ir kituose kultūriniuose leidiniuose.

2014 m. režisierė Jolanta Kazlauskienė pagal Nerijaus Laurinavičiaus eiles ir muziką pastatė kompoziciją „Ratas sukasi“, kuri sulaukė palankaus režisieriaus Valentino Masalskio įvertinimo.

Parašė penkių „Nieko sau“ teatro spektaklių scenarijus: „Afrika“ (2014), 
„Kalėdų senelis kitaip“ (2014), „Povandeninė pasaka“ (2016), „Linksmos daržovių istorijos“ (2017) ir „Smagios eismo pamokėlės“ (2019).

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------

           Norintiems paremti tinklaraštį ir bendradarbiauti

Rekvizitai, norintiems simboliškai paremti šį tinklaraštį, Nerijaus Laurinavičiaus (Ledkalnio) knygų leidybą, „Šerkšno tylos“ ir „Nieko sau“ teatro dainų įrašus / Bank account for donation:

Nerijus Laurinavičius
Sąsk. Nr.: LT617300010085552570
Swedbank

Taip pat šio autoriaus kūrybos galite rasti ir ją prenumeruoti čia: https://contribee.com/serksno-tyla

+370 603 603 82
aizbergas@yahoo.com 

-----------------------------------------------------------------------------------------------------------------