„Vagis“. 1997 metais Rusijos
ir Prancūzijos pastatytas meninis filmas. Drama. Režisierius ir scenarijaus
autorius – Pavelas Čuchrajus. Pagrindinius vaidmenis atlieka: Vladimiras
Maškovas, Jekaterina Rednikova, Michailas Filipčiukas bei Jurijus Beliajevas.
Filmas gavo šešias Rusijos kinematografijos meno akademijos premijas, taip pat
ir „Geriausio metų filmo“ titulą, nominuotas oskarui kategorijoje „Geriausias
filmas užsienio kalba“, buvo įvertintas specialiu žiuri prizu Venecijoje.
- - -
Pagrindinis veikėjas Sania,
kurio prisiminimai įkūnyti šioje juostoje, niekada neregėjo tikrojo savo tėvo,
iškart po karo mirusio nuo sužeidimų, berniukui dar neišvydus šio pasaulio.
Sania gimsta tiesiog ant purvino vieškelio, vedančio į skausmų ir išbandymų
kupiną gyvenimą. Vaikystėje jį nuolat (iki tam tikro laiko) lanko guodžiantis
bei įkvėpiantis tėvo, už Tėvynę žuvusio herojaus, vaizdinys. Gimdytojo idealą
vėliau pakeičia Vagis.
Už kareivio uniformos
besislapstantis Vagis, rusiškos dvasios pritvinkusiame traukinyje apsukęs galvą
ir širdį jaunai berniuko mamai, vėliau, kartu gyvendamas nuomojamuose
socialistiniuose bendrabučiuose, nori ir reikalauja, kad vaikas jį vadintų tėčiu.
Nuožmios „patėvio“ gyvenimo pamokos kaip reikia „pastovėti už save“ bendraamžių
tarpe ir apskritai visuomenėje, pagrįstos kalėjimo mentalitetu, palaipsniui
sužavi nuolatos suaugusiųjų atstumiamą mažylį. Jausmų ir emocijų virsmas jaunoje
būtybėje iš lėto pasiekia dramatišką tašką, kurį peržengus tikrojo tėčio
vaizdinys negrįžtamai išnyksta.
Nerūpestingos bastūniškos
prigimties Vagis nuolat slapstosi ne vien už pagarbą keliančios kareivio
uniformos ir už brutalų įsitvirtinimą gyvenimą simbolizuojančių „asmenybės
kulto“ tatuiruočių, bet ir už vaiko bei jo mamos (tariamos žmonos) priedangos,
taip siekdamas pelnyti nepriekaištingą reputaciją. Puikiai Vladimiro Maškovo
įkūnytas pagrindinis veikėjas viso filmo metu paradoksaliai susilaukia žiūrovo
antipatijos, neapykantos ir meilės, pasišlykštėjimo ir gailesčio. Vagis, kuris
ne vien švarina naivių patiklių tautiečių butus, pasisavina sidabrinius stalo
įrankius, tačiau ir vėliau dvasiškai apiplėšia bei išduoda karštai
nesavanaudiškai mylinčią, bet tuo pačiu ir neapkenčiančią jo poelgių, moterį ir
jos sūnų, iš kurio rankų prabėgus ne vieneriems metams tenka priimti... mirtį.
Tai tarsi pelnytas atpildas už „prastą atmintį“, už skambančių žvangučių
pasirinkimą vietoje žmogaus širdies.
Vaikas, iš ligoninės lovos
liekanų speige ir pusnyse mėginantis sukonstruoti po nesėkmingo aborto
palaidotos mamos kapo tvorelę, vaikas, kuriam nebelieka nieko, vien gimdytojos
laikrodis, į katorgą galiausiai ištremto Vagies pistoletas ir Stalino
portretas, vaikas, kurio pavasaris išauš vaikų namuose, vienas kaip pirštas keliauja
į savo ateitį, keliauja į savo asmenybę, po daugelio metų pats tampa karininku,
pulkininku. Tėvo ir Vagies vaizdiniai, idealo šviesa ir išdavystės šešėlis jo
gyvenime iki pat senatvės palieka nenušluojamus pėdsakus.
Nebūtina visad mėginti visą
kaltę suversti aplinkybėms – net ir aklo Karo rankose atsidūrusią žmonių
mėsmalę kartais įmanoma, nepastebimai pakeičiant bent vieną detalę,
perkonstruoti į nors vieną gyvybę gelbstintį mechanizmą.
Nenuspėjami scenarijaus
vingiai, puiki aktorių vaidyba, žaismingumas, įtampa ir dramatiškos peripetijos
verčia susimąstyti apie trumpus mūsų gyvenimus, ilgus pirštus ir begalinį
sielas taurinantį Laukimą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą