2013 m. vasario 28 d., ketvirtadienis

Pakvėpuok



Aš tartum plėšrus augalas
Žvelgiu į Pasaulio paslaptį - - -
Ilgesingai ir kantriai…
Į mano lipnų naktinį žiedą
Varva kosmoso sultys –
O viskas juk taip sudėtinga
Ir viskas taip paprasta!
Pakvėpuok į mane, pakvėpuok
Dar truputį…

Ir žinau, tu vis vien juk nutūpsi
Į skausmo ir grožio nervą - - -
Prieš patekant Saulei
            Prieš patekant Saulei
                        Prieš patekant Saulei
Aš praryju tave
Ir tada užsimerkiam - - -
Į bundančią Dieną…  

Pakvėpuok į mane, pakvėpuok
Dar truputį…

Nerijus Laurinavičius,
2013 02 28

2013 m. vasario 22 d., penktadienis

Apsauginis sluoksnis


Apsaugokite mane nuo šiuolaikinio meno, o nuo prisikėlusių Egipto mumijų, skraidančių lėkščių ir Čeliabinsko meteoritų aš pats kaip nors apsiginsiu...

N.L.,
2013 02 22.

Vadinasi, greitai pavasaris…



Elijas įsistebeilija į aplink šiukšlių konteinerį straksinčias varnas ir rėžia:

- O, žiūrėk, jau balandžiai parskrido! Vadinasi, greitai pavasaris…

N.L.,
2013 02 22.

2013 m. vasario 18 d., pirmadienis

Trumpas patiekalas


- Tau košės išvirti ar užtepti sumuštinį su paštetu? – klausiu šešerių metų sūnaus.
- Sumuštinį, – atsako šis.

Sutepu, o sūnus nepatenkintas spokso ir susiraukęs sako:

- Tėti, bet tai labai trumpas patiekalas...

Ledkalnis,
2013 02 18.

2013 m. vasario 12 d., antradienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (20). Nebylio byla.


Dievaži, kažkas visgi slypi tuose nuolatiniuose senukų pasisėdėjimuose ant suoliukų šalia daugiabučių laiptinių, vaikų žaidimų aikštelių ar šiaip parkuose-parkeliuose ir greta jų! Kas? Pats iki šiol nežinau, bet slypi! Nepaisant to, ką jie ten beburbuliuotų bedantėmis burnomis, tasai reginys tiesiog spindėte spindi kažko nečionykščio laukimu. Laukimas panašus į bendrą mistinį veiksmą. Veiksmas sustingęs, sąmoningai nesuvokiamas, siejantis visus iki kaulų čiulpų, net jei kiekvienas atskirai ir būtų nepakartojamas kaip zebro kailio raštas... Kažin kas kažkada tikrai nutiks, kažin kas kažkada tikrai pasikeis! Tik kas ir kada? Prisėskime...

2013 m. vasario 5 d., antradienis

Pjerpointas: paskutinis budelis


Pradėti norėtųsi nuo paskutinių šio filmo žodžių perfrazavimo: kerštas nėra Meilė arba Meilė nėra kerštas. Atrodo, savaime suprantama, neginčijama, tačiau ar taip lengvai ir greitai suvokiama, patiriama savuoju kailiu? Ar galima mylėti žmogžudį, kuris, kartais pats nesuvokdamas savo veiksmų, skubotai pasielgia taip, jog „pataisyti“ situaciją tampa nebeįmanoma? O ar galima mylėti budelį, kuris yra neregėtai šaltakraujiškai profesionalus, kuris tik sąžiningai vykdo teismo sprendimą, kuris gerbia aukas ir neliedžia jų niekinti, kuris šimtus žmonių palydėjo iki paskutiniojo slenksčio, skiriančio šį ir aną pasaulius? Ne tik palydėjo, bet ir „nuleido“ tenai, iš kur nebegrįžtama. Greitai ir (greičiausiai) neskausmingai. Pasirodo, galima! Ypač jei tas budelis – tavo tikras draugas, virpančia širdimi, bet neišduodamas savo profesionalumo principų, ant galvos tau užmauna tąjį baltąjį maišelį, kuriame tikrai jau nebėra jokios vilties. Pasirodo, galima netgi jam padėkoti. Padovanoti paskutiniąją šypseną.

2013 m. vasario 3 d., sekmadienis

Karaliaus kalba


„Karaliaus kalba“ – pusėtinas amerikiečių ir australų filmas. Bet užtat Holivude ši Tomo Hooperio juosta gavo net keturis pagrindinius oskarus: už geriausią vyro vaidmenį, geriausią originalų scenarijų, geriausią režisierių ir geriausią metų filmą. Sunku pasakyti, ar 2010 metais tikrai nebuvo geresnių, tačiau tam tikrą dvasią jis, be abejo, turi, o ir vaidyba išties neprasta – ypač įdomus charizmatiškasis logopedas, visais įmanomais būdais mėginantis įveikti netikėtai Anglijos karaliumi tapusio Jurgio VI kalbos negalią (defektą). Neprastai atkurta ir laikmečio dvasia.