Vidaus reikalų ministerija, arba klounas (?) ir kiti mamonovai...

2011-ųjų rudenį, rugsėjo 20 d. Vilniuje trepsėjo charizmatiškasis Piotras Mamonovas. Trepsėti jis moka, prikaustyti publikos dėmesį ir visą laiką išlaikyti įtemptą ryšio virvutę – taip pat. Iš visų pašalių į šalia Žirmūnų žiedo dunksantį gremėzdišką pastatą gūžėjo įvairiaplaukė publika – šmėžavo čia ir neblogai prasukti (prasisukę) kunigai, ir dainininkai, ir namų šeimininkės, ir šiaip reginio ištroškę prabangių restoranų lankytojai, ir laikraščių skaitytojai, ir rusiškosios kultūros bei dvasios perlams neabejingi daugiau ar mažiau rafinuoti (arba genetiškai modifikuoti) veizėtojai, ir kiti mamonovai, norintys išvysti tą tikrąjį, vienintelį...

Iš tikrųjų kiekvienas iš mūsų esame šiek tiek Mamonovas, nebūtinai Piotras, bet visgi... Buvo ir tokių, kurie aiškiai suprato: „Na, aš tai jau tikrai ne toks!“ ir dar neįpusėjus renginiui pakilo iš savo vietų ir patraukė išėjimo link. Kiti juokėsi, plojo katučių, aimanavo... Ne kiekvieną juk dieną ant Didžiosios scenos gali išvysti... apnuogintą patį save. Dažnai mes savo privatumo užsklęstyje esame slaptieji kasdienybės agentai-klounai, bet ne visada tai pripažįstame. Publikai reikia reginio. Ji jo trokšte trokšta. Tokiuose ir panašiuose renginiuose visada iš neregimų pakampių pasigirsta entuziastingų plyšavimų „Bravo!“ – saldu bent jau lyžtelėti įžymybės šešėlį ir taip bent jau akimirkai patraukti dėmesį į patį save? Valdiški „Bravo!“ dažniausiai tėra vien išorinis proplyšis, nesusiturėjimas, o ar viduje kas nors atsiliepia?

O ką gi mums nori pasakyti Piotras Mamonovas? Jo kalba, tekstai juk primityvoki (nenorint sumenkinti, galbūt vertėtų sakyti paprasti), muzikinis apipavidalinimas, švelniai tariant, ne iš turtingiausiųjų, nors subtilus gitaros stygų lytėjimas, paties Gyvenimo įsisunkimas į šokinėjančius ritmus, padeda išgauti unikalų skambėjimą... Nors ir nesivaikoma grožinio iškalbingumo, tačiau paradoksalūs kalbiniai sąlyčiai iš buitinio lygmens ima ir išplėšia kai ką egzistenciškai svaraus... Iš kur visa tai? Juk jis kartais atrodo brutaliai paprastas... Žvelgiant išoriškai. O visgi esminis užtaisas yra... Net ir tada, kai perskaitytų tekstų lapai skrenda į žiūrovų eiles, nedrįsti pamanyti, jog visa tai dėl puikybės. Nenuslopinamas Žmogaus noras dalintis su Žmogumi. Tikroji Gyvenimo scena, o ne butaforinė teatro... „Greitai persirengiau...“, – lyg pats sau, lyg publikai tarė Mamonovas nusimesdamas ir gilyn į sceną nuspirdamas viršutinį rūbą-chalatą. Negali nepajusti lengvos ironijos, kurią šis scenos žmogus spinduliuoja, kai girdi nenuščiūvančias ovacijas sau pačiam... Menas nepasiduoti klastingos tetulės Šlovės žabangoms įkandamas toli gražu ne kiekvienam. Ar dažnas persirengimas scenoje ir jos užkulisiuose tiktai nereiškia, jog be manipuliacijų išoriniais pavidalais daugiau čia nieko iš tikrųjų ir nėra? Širdžiai visi persirengimai terūpi tiek, kiek giluminiam vandenyno perlui putojančios bangų keteros.

Mano subjektyviu manymu, visas šis renginys, žiūrint iš jo kūrėjo pozicijų, buvo ne vaizdinys akiai, o sopulys širdžiai. Sopulys, kuris nuolat veržiasi į Džiaugsmą, kuriuo trokštama pasidalinti. Gal net galima ir taip pasakyti – ne Užsienio politika, o Vidaus reikalų ministerija. Kiekvieno iš mūsų Vidaus reikalų ministerija. Ne veltui turbūt viskas vyko buvusiuose Vidaus reikalų ministerijos kultūros ir sporto rūmuose.

Kaip ten besuktum, vis vien viskas atsisuka į Tikėjimą. To Piotras Mamonovas nė nebemėgina maskuoti ar perteikti kokiomis nors perkeltinėmis prasmėmis. „Dievas mano pusėje“ – užrašas ant besiblaškančio, kenčiančio, liūdinčio, dykinėjančio, mylinčio, nekenčiančio niekdario nugaros. „Dievas mano pusėje“ – pagrindinė šio koncerto ašis ir viskas sukasi aplink ją. Kad ir kiek šnerkštų, nekęstų, pyktų ir darytų pikta žmogus, jis vis tiek nori „Kad nors kas bent truputį jį mylėtų“. Dėl to sekmadieniais ir puolama ant kelių. Tik iki to atkeliauti reikia laiko, o kai kuriems to laiko Žemėje nebeužtenka. Nereikia pykti ant tų, kurie išeina iš salės, nė ant tų kurie inerciškai plėšia „Bravo“.

„Atėjau į prekybos centrą ir nupirkau... Viską. Muilą, vyną ir t.t. Kaip man dabar visko trūksta... O dangus, žvaigždės, tyluma – viskas, pasirodo, nemokamai ir nieko man daugiau nebereikia...“ – tave perfrazavus skamba maždaug taip, Piotrai... Užsuk dar kada nors į Vilnių...

P.S. Po koncerto kažkas pro duris lauk nešėsi Mamonovo scenoje demonstratyviai paspirtą kėdę, o gal kas nors nešėsi ir kai ką daugiau...

 Nerijus Laurinavičius,

2011 09 21