Žemyn, aukštyn, žemyn, aukštyn, ratu, ratu, ratu... Žemyn, aukštyn, žemyn... Ech, veizėtojai iš apačios, žinau, kad taip ir pamanėte, jog visos gulbės užimtos, tik štai viena sukasi tuščia, vieniša tarp savo skardinių kolegių... Bet ne! Joje, žinokite, esu aš! Taip, taip, tas pats kiaurai perregimas bastūnas, vėjo pamušalas, per metų metus visiškai iškramtytas kandaus Gyvenimo kandžių.
