When the May rain comes...

Despite the fact that November is knocking at your door - „When the May rain comes“ of Current'93 secretly reveals at your heart...

Kilnus reikalas

            Gyveno kartą vienas labai savimi pasitikintis poetas. Jo tikrasis vardas buvo Protenis Visaprotenis. Savimi Protenis pasitikėjo tiek, jog vieną dieną pagaliau nusprendė – pakaks pasitikėti vien savimi, pats metas bent šiek tiek pasitikėti ir kitais! Nukeliavo tuomet Protenis Visaprotenis į Kultūros ministeriją. Atsiklaupė ant kelių prieš atsakingąjį darbuotoją ir sako:

Iš nematomo žmogaus užrašų (5). Karuselės, karuselės...

            Žemyn, aukštyn, žemyn, aukštyn, ratu, ratu, ratu... Žemyn, aukštyn, žemyn... Ech, veizėtojai iš apačios, žinau, kad taip ir pamanėte, jog visos gulbės užimtos, tik štai viena sukasi tuščia, vieniša tarp savo skardinių kolegių... Bet ne! Joje, žinokite, esu aš! Taip, taip, tas pats kiaurai perregimas bastūnas, vėjo pamušalas, per metų metus visiškai iškramtytas kandaus Gyvenimo kandžių.

Perlų skrynelė (21)

/.../ Gal mes nepakankamai mylime gyvenimą? Ar pastebėjote, kad tik mirtis pažadina mūsų jausmus? Kaip mes mylime ką tik mus palikusius draugus, ar ne? Kaip žavimės tais savo mokytojais, kurie jau nebekalba, nes jiems pilna burna žemių! Pagarba tada atsiranda savaime, ta pagarba, kurios jie galbūt laukė iš mūsų visą gyvenimą. Bet ar žinote, kodėl mes visada teisingesni ir kilnesni mirusiems? Priežastis paprasta! Jiems mes niekuo neįsipareigoję. Jie nevaržo mūsų laisvės, neatima laiko, pagarbą jiems galime pareikšti tarp kokteilio ir pasimatymo su žavia meiluže – žodžiu, kai turime laiko... Jeigu jie mus kam ir įpareigotų, tai tik atminimui, o mūsų atmintis trumpa. Ne, mes mylime tik nesenus atsiminimus apie draugų mirtį, skausmingą mirtį, savo susijaudinimą, žodžiu, pačius save! /.../

Alberas Kamiu, „Nuopuolis“

Neišgirstas pašaukimas

 Žmonės kartais visą gyvenimą taip garsiai šaukia, jog neišgirsta... savo pašaukimo.

N.L., 2011 10 08

Žemaitiškas trikampis. Fotoreportažas iš rudeninės pasakų šalies.

Taip jau pastaruoju metu nutinka, jog kartais savąją pasakiško grožio šalį tenka patirti trikampiais… Šį kartą trikampis ne dzūkiškas, o žemaitiškas. Gerokai didesnis:

Tauragė-Lauksargiai-Griežpelkiai-Piktupėnai-Bardinai-Bitėnai-Pagėgiai-Rukai-Usėnai-Juknaičiai-Šilutė-Rusnė-Kintai-Ventės ragas-Šilutė-Žemaičių Naumiestis-Vainutas-Žygaičiai-Tauragė.

Na gal visai net ir ne trikampis (nebent jei geometriškai paaštrinę akį paviršutiniškai žvelgtume į Lietuvos žemėlapį), o neaiškios formos ir būsenos daugiakampis.

Liūdna šalis, o joje – tavo langas...