Gyveno kartą vienas labai savimi pasitikintis poetas. Jo tikrasis vardas buvo Protenis Visaprotenis. Savimi Protenis pasitikėjo tiek, jog vieną dieną pagaliau nusprendė – pakaks pasitikėti vien savimi, pats metas bent šiek tiek pasitikėti ir kitais! Nukeliavo tuomet Protenis Visaprotenis į Kultūros ministeriją. Atsiklaupė ant kelių prieš atsakingąjį darbuotoją ir sako:
Žemyn, aukštyn, žemyn, aukštyn, ratu, ratu, ratu... Žemyn, aukštyn, žemyn... Ech, veizėtojai iš apačios, žinau, kad taip ir pamanėte, jog visos gulbės užimtos, tik štai viena sukasi tuščia, vieniša tarp savo skardinių kolegių... Bet ne! Joje, žinokite, esu aš! Taip, taip, tas pats kiaurai perregimas bastūnas, vėjo pamušalas, per metų metus visiškai iškramtytas kandaus Gyvenimo kandžių.
