Sudėtingumo paprastumas ir paprastumo sudėtingumas

Kuo labiau aptemę rašančiojo širdis ir protas, tuo tekstas klampesnis, blausesnis, neaiškesnis. Neretai gaivališkai išlaisvintas EGO-šėtonas ima savo kirveliu kapoti, darkyti, niekinti žodžius. Dar dažniau tai vadinama originalia, drąsia, novatoriška, net „transcendentine“ (!) kūryba, už kurią medalius iš pradžių pats sau ima kabintis kalbos niekintojas (paskui žvangučiais jį apsagsto dar ir „kūrybos ekspertai“), kuriam beveik neįmanoma išaiškinti jog toks taškymasis – blogiau už pedofiliją.

Kuo labiau iššviesėja rašančiojo, mąstančiojo žmogaus širdis ir protas, tuo jo tekstas tampa paprastenis, tyresnis, aiškesnis. Labai dažnai teksto sudėtingumu sąmoningai mėginama sukurti iliuziją, jog už įmantrių konstrukcijų ir chaotiškai susipynusių minčių vingių slypi gili, originali, net geniali idėja. Iš tikrųjų visa tai – iliuzionistų triukai. Niekas apie save nerėkia taip garsiai kaip tuštybė.

Visų daiktų esmė ir užburianti sudėtingumo paslaptis slypi, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų, paprastume. Kuo labiau tolstame nuo naujagimiško paprastumo ir nepretenzingumo, tuo labiau purename dirvą savąjam EGO-šėtonui. Ir atvirkščiai, kuo labiau grįžtame atgal į paprastumo ištakas, perklampoję daugybę tekstų, pergalėję begales savimeilės kaprizų, tuo labiau apsivalome, tuo labiau imame suvokti, kad nieko genialesnio už Saulę, už horizantą, už sniegą, už varnėną, už lietų, už... nėra ir būti negali.

N.L.