2012 m. kovo 26 d., pirmadienis

Vėlyvieji Vilniaus knygų mugės aidai

Judita Šmitaitė-Laurinavičienė
 
Vėlyvieji Vilniaus knygų mugės aidai

Grįžau iš Vilniaus knygų mugės 2012. Turbūt tikslesnis pavadinimas būtų Vilniaus knygų turgus. Tiesą sakant, mėsos ir daržovių prekyvietėse paprasčiau, ramiau, konkrečiau. Įmanoma pasižvalgyti, prieiti, nusipirkti. Nukakti iš taško A į tašką B, iš taško B į tašką C, o knygų turguje tapo neįmanoma nei kvėpuoti, nei vaikščioti, nei apsisukti. Apie ramų pasižvalgymą negali būti nė kalbos. Jei būčiau  atklydusi be tikslo, manau, kad po dešimties minučių būčiau apsisukusi ir nėrusi iš tos vietos kuo toliau, nors nuo vaikystės esu literatūros mylėtoja, mokytojos kadaise pavadinta „knygų lentyna“. Prieš septynerius metus čia viskas lyg ir buvo kur kas paprasčiau. Panašu, kad knygų mugė virsta ne knygų, o popieriaus turgumi, kuriame vis daugiau formos, o turinio beveik nebėra. Matyt, dėl šios priežasties visur aplinkui knibždėte knibžda potencialūs bei aktyvieji „pirkliai“, užklydę be nuomonės, tikslo, vedami reklamos, pirkimo-griebimo inercijos renkantis prekę pagal masinėse prekyvietėse galiojančius principus – didelės nuolaidos, madinga, blizgu, populiaru, greitai ir lengvai suvartojama. Juk Lietuvos leidyklų padėtis anaiptol nėra puiki, tad tikrosios literatūros tiek knygynuose, tiek šitame knygų kalne-mugėje rasime tik  nedidelį procentą. Juk paklausa atitinka pasiūlą ir atvirkščiai. Bet štai įvairiausių didelio formato Oliverio, Beatos, Nedos bei kitokių receptų „biblijų“, kuriose rašto gal vos dešimtadalis, o visa kita – madingos nuotraukos, paveikslėliai, tikra galybė, nors vežimu vežk! Suprask – knyga dideliems ir ne itin mąstantiems, ką tik skaityti išmokusiems „vaikams“, kurių juslės gerokai išlavėjusios, tad tokią lektūrą nusipirkę ne tik išmoks pasigaminti gardžių patiekalų, kurie pamalonins skrandį, bet ir šiek tiek papuoš savo modernius būstus, nes tai juk be galo svarbu, jei nori būti šiuolaikiškas (beje, šiuolaikiškame būste labai sunku pastebėti knygą). O kur dar sėkmės istorijos, meilės romanai! Jais bando sudominti nuo nežmoniško šurmulio pavargusios, gal penkiasdešimties centimetrų pločio nišose į sienas įsirėmusios pardavėjos, liūdnais, be gyvybės ženklų veidais. Jos šiek tiek atkunta, kai netikėtai prie šios rašliavos stabteli paauglės ar namų šeimininkės.

2012 m. kovo 20 d., antradienis

Sunkiai įskaitomas įrašas Gyvenimo padėkų ir skundų knygoje

Ačiū Tau už tai, kad leidi man skaudžiai užsigauti koją į vėjo nusmailintą vieškelio akmenį... Nesvarbu, jog dabar sunkiai bepaeinu, apgailėtinai šlubuoju ir prikaustau beveik visų pakelės smalsuolių dėmesį. Regis, pavargusios pėdos išvis nebepataiko į kelio kontūrų apibrėžtą leistinybę, tačiau... Tikiu, tvirtai tikiu – taip Tu mane grąžini į Tikrąjį Kelią, iš kurio kažkada visai neskausmingai išslydau...

N.L., 2012 03 20

2012 m. kovo 9 d., penktadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (9). Kai butelių kakleliais vėjas groja...

Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū... Ne, tikrai ne vilkas. Jei gerai pamenu, tąkart buvau toks pavargęs, jog nieko nebemąstydamas, nebeieškodamas didesnių patogumų ar romantikos, tiesiog sulindau į pirmą pasitaikiusį tuščią alaus butelį pakelėje ir saldžiai užsnūdau. Tasai „Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū...“ iš tikrųjų paryčiais mane ir pažadino. Pasirąžiau visu atkutusios dvasios ilgumu ir pasijutau tarsi zoologijos sodo pingvinas, įtūpdytas į tamsintų stiklų akvariumą. „OKLIV“, – perskaičiau vos įžiūrimą žodį ant stiklo. „SULA“ – kiek žemiau ir kiek mažesnėmis raidėmis. Pasirodo, niekuomet niekuo negali būti tikras! „VILKO ALUS“ – jei skaitytumei ne kaip stiklinės taros belaisvis, o kaip laisvai po parką bimbinėjantis pilietis. „Ūūūūūūūūūū... Ūūūūūūūūūū...“ – į ką tik prasimerkusį pasaulį tyliai staugia stiklinio vilko siela. Garuojantys alaus likučiai akimirksniu mane apsvaigina.