2020 m. rugsėjo 22 d., antradienis

In memoriam Vytautas Dapkus. Augustinas

Nerijus Laurinavičius

„Užsimerkiu ir regiu visus tuos skrydžius…“, – vos suturėdamas ašaras sako Vytautas Dapkus, kažkada šioje žemėje pakrikštytas Augustino vardu. „Atsimerkiu ir matau tikrovę: visus tuos apgailėtinus asocialius tipus, dėl flakončiko odekolono ar cigaretės pasirengusius vienas kitam suvaryti peilį į šonkaulius… Ojoj, geriau jums to nematyti, geriau niekada neatsimerkti…“, – toliau graudinasi Augustinas.

Jis vienoje iš priplėkusių Vilniaus nakvynės namų „kajučių“ kiekvieną kartą prieš užmigdamas panyra į pro lėktuvo iliuminatorius kadais regėtus debesis ir į snieguotas kalnų viršūnes. „Tai buvo gyvenimas, tikras gyvenimas!“ Kas jam belieka – nebent alsuoti praeities vizijomis: dabartis slegianti ir sunkiai pavelkama kojomis, kurių funkcijas galiausiai perima neįgaliojo vežimėlio ratai, o ateitis… kokia ten dar ateitis, kiek jos ir beliko…

Gimė Augustinas Vokietijoje iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Jis pasakojo ir daugiau savo praeities detalių, bet, deja, atmintis krečia fokusus – sunku ką ir beprisiminti. Gal kas nors iš su juo bendravusių užpildys šią spragą. Šeimai grįžus Lietuvon, kai jau buvo paaugęs, berods, mokėsi kažkokiame netoli Trakų veikusiame internate, dar vėliau, pasak jo paties, kažin kokiais būdais prisišliejo prie (moterų?) krepšinio komandos trenerių štabo ir taip į jo gyvenimą įsiveržė skrydžiai... Interneto platybėse bandžiau ieškoti informacijos, bet nieko užčiuopti nepavyko. Skraidė po visą tuometinę Tarybų Sąjungą. Kai Augustinas apie tai pasakodavo, visas panirdavo į nenusakomą euforiją – sunku net būdavo atskirti, ar tai išgaravusi tikrovė ar neapčiuopiama vizija, teikusi stiprybės ir jėgų visam likusiam benamio gyvenimui.