Gyveno kartą Monis ir Laisvonis. Monis labai mylėjo pinigus, o Laisvonis – oranžinį katiną Prusių itin suplotu veiduku, labai panašiu į protingo profesoriaus snukį (akinių tik tetrūko). Prusius buvo ne šiaip sau katinas, bet neregėtai išprusęs bei talentingas pilvūzas, rydavęs ne kokius nors paukštukus ar pelytes, o visą po veiduku pasitaikiusią „kultūrinę“ spaudą. Kadangi šis pasakojimas labiau skirtas Moniui ir Laisvoniui, tai palikime kol kas Prusių ramybėje... Pažiūrėkite, kaip prasmingai jis įsnūdo supamajame krėsle tik ką sudorojęs keletą „Kultūrizmo barų“ ir nuo vakar pasilikusius „Ataušusių atėnų“ likučius!
Monis dažnai mėgdavo kartoti: „Jei jau esi toksai protingas, tai parodyk man savo pinigus!“. Po šio mandagaus reikalavimo visada pasipuošdavo klastinga valiūkiška šypsena. Jis iki kaulų čiulpų buvo įsitikinęs, kad protą ir pinigus sieja neabejotinas tiesioginio proporcingumo ryšys. Laisvonis gi niekaip nesugebėjo įsimylėti (nors kelis kartus visai ne juokais mėgino) tai, dėl ko žmonės nuo pat monetarinių santykių istorijoje pradžios kraustosi ir tebesikrausto iš savo protų ir netgi sielų. Jis jų net nevadino tikruoju vardu, o dažniausiai sakydavo „taškai“.
- Klausyk, Moni, man trūksta šiek tiek „taškų“… – taktiškai pradėdavo Laisvonis, krapštydamas paskutiniuosius centus dar vienam alaus bokalui. – O kadangi tu esi kur kas rezultatyvesnis šio gyvenimo žaidėjas, tai ar negalėtumei…
Toliau sakyti nieko nereikėdavo, nes viską pasakydavo Monis. Laisvoniui tik belikdavo įmerkti akis (ausys, gaila, netilpdavo) į tirštas dovanoto alaus drumzles ir atlaikyti visus bičiulio pasaulėžiūros išpuolius. Monis, tarsi didžiulė galva iš televizoriaus, pasakodavo, kaip reikia mylėti pinigus, kaip reikia „įdarbinti“ pinigus, kad pinigai „darytų“ pinigus, kaip reikia vaikus nuo pat mažumės išmokyti pamilti pinigus ir išmokyti skaičiuoti pinigus, kaip reikia uždirbti pinigus, kaip reikia išleisti pinigus, o verčiau neišleisti pinigų… pinigams, pinigus, piniguose laimė pinigams, pinigais…
Laisvonis ryte pabusdavo apsunkusia galva ir gerą pusdienį sutelkęs paskutiniuosius valios likučius iš smegenų mėgindavo išrauti šaknų ataugas „pin“. Tuomet turėdavo praeiti mažiausiai mėnuo, jog jis vėl panorėtų išvysti savo bičiulį. Visą tą laiką Laisvonis su oranžiniu katinu Prusiumi gerdavo žalią arbatą ir mąstydavo apie gyvenimo prasmę. Gyvenimo prasmė sunkiai apčiuopiamai sklandė kažkur tarp arbatos aromato ir naktinių dialogų-monologų dvasios. Laisvonis empiriškai patyrė, kad šiame pasaulyje neretai dvasingumas, deja, baigiasi tenai, kur prasideda finansai. Dominuojantis apsimestinis dvasingumas. O prabanga dusinantys aptakių formų automobiliai, būstai bei kiti panašūs kilnojami, nekilnojami ir savaime judantys daiktai žmogaus gyvenime atsiranda dėl giliai pasąmonėje įsirėžusios baimės mirti. Mirti „iš šio pasaulio“, mirti „į niekur“. Aptaki forma tarytum turėtų apsaugoti nuo akiplėšos mirties, kuri piktdžiugiškai pasiglemžia, išlydo visų daiktų ir kūnų čionykščius pavidalus, nagų. Viltis, jog didelio stiklinio rutulio galbūt neapžios apsiseilėjęs Prapulties šuo.
Tačiau per ilgai mąstyti apie gyvenimo prasmę trečiajame tūkstantmetyje buvo ganėtinai rizikinga, nes nepastovi ir nesubalansuota „taškų“ kaupimo, dauginimo bei eikvojimo sistema iš karto imdavo grasinti švininiu egzistavimo sąlygų kumščiu. Ne egzistencijos, o egzistavimo. Tik egzistavimo. Kad ir kaip beišsisukinėtų painių minčių raizgalynėse, Laisvonis visgi pasiekdavo tą „ribą“, kai tekdavo žvilgtelėti į savąją piniginę. Geriausiu atveju ten rasdavo „darių ir girėną“. Svaiginančios mirties kilpos apdriskusios odos kišenėlėse. Tada jis, ryškiai prisiminęs bičiulį Monį, kartais pamąstydavo: „O kodėl gi jūsų neįdarbinus, vyručiai... Galėtumėte gi atskraidinti man kokį „daukantą“ ar bent jau „basanavičių“...“. Tačiau „darius ir girėnas“ pamėlusiais žvilgsniais tik spoksojo į piniginės skersvėjus ir niekur nė neketino pajudėti iš vietos savuoju „kukurūzniku“. Tiesą sakant, Laisvonis niekaip nepajėgė suvokti riebaluotų žmonių pirštų nučiupinėtų visuomenės šviesulių veidukų hierarchijos sistemos: kodėl „daukantas“ penkis kartus vertingesnis už „maironį“, bet lygiai tiek pat kartų prastesnis už „kudirką“?! O kur visuotinio feminizmo laikais pradingo geraskarė močiutė „žemaitė“? Ant sidabru sutviskėjusių ratukų išriedėjo į Nebūtį?
Tik oranžinio katino Prusiaus suplotame veiduke mažiausiai atsispindėjo nerimastis dėl finansinių pasaulio svertų. Ypač šią akimirką, kai ką tik godžiai prarijo kultūrinį žurnalą „Neris“ ir dar užsikando laikraštuku „Literatūra ir sportas“... Išprusęs bei talentingas pilvūzas burzgė kaip techniškai tvarkingo automobilio variklis.
Nerijus Laurinavičius, 2010 10 21
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą