Senolis
greitai kops į dešimtą dešimtį. Tai reiškia, kad jis yra penkiomis dešimtimis
metų už mane vyresnis. Atrodytų, kas tos penkios dešimtys visos istorijos
kontekste?! Tačiau (tiktai pamanykite!) to visiškai užtenka, kad šalyje bent tris
keturis kartus pasikeistų valiuta. Kaip besuktumei, vis viena atsiranda dalykų,
kurie, regis, niekada nesikeičia. Pavyzdžiui, sūris. Geras sūris. Koks
skirtumas, ar už gerą sūrį mokėsi rubliais, vagnorkėmis, litais ar eurais...
Su
senoliu mes matomės gana retai, nes miestą V ir miestą T skiria maždaug 250
kilometrų, nors abėcėlėje šios raidės yra visai greta viena kitos. Kai
susitinkame, visada ankstyvą rytą būtinai važiuojame pirkti... sūrio. Galima
net sakyti, kad kažin kokiais keistais ryšiais mus sieja sūris. Geras varškės
sūris. Kai ką galbūt sieja geras vynas, o mus – geras sūris. Šis menkavertis
pasakojimas palaipsniui tampa labai sūrus, nes žodis sūris prieš mano valią kėsinasi tapti kas antru teksto žodžiu.