Uždek man tvenkinio žibintą,
Kad jį net žuvys užuostų,
Kad jis švelniai pakutentų
Net lyno nosį.
Nes tamsos kamuolys
Yra per tirštas,
Nes vis sunkiau užčiuopti
Įtekančius upokšnius
Kūno šulinio tvankybėje.
Uždek man tvenkinio žibintą,
Įskraidink į sielą jonvabalį,
Pakeisk perdegusias lemputes,
Įpūsk į jas olimpinę ugnį,
Viltį…
Aš tą vabalėlį, pažadu,
Paversiu asmeniniu žibintininku,
Kad prigęsęs miestas
Palaipsniui vėl pražystų.
Uždek man tvenkinio žibintą
Suledėjusiame nejautros kosmose,
Kad tarp abejingų žvaigždžių,
Bejausmių dangaus kūnų
Ištirptų šviesmečiai,
Kad širdį vėl galėčiau
Apsiraizgyti
Begalinių kibirkščių
Girliandomis…
Uždek man tvenkinio žibintą –
Apie saulę pamąstysim paskui.
Nerijus Laurinavičius
2021-07-17
