Žmonės labai panašūs į skruzdėles. Jie moka ne tik tempti kur kas už save didesnius daiktus, bet ir gyventi daugiabučiuose. Daugiabučiai kartais apželia vijokliais, o vijokliuose klega paukšteliai. Solidūs barzdoti namai, slepiantys tam tikrą išmintį. Tokiu būdu vizualiai užmaskuojama betoninė atskirtis ir šaltis, kuriuos sąlygoja ne vien atskirų piliečių nekilnojamojo turto ribos, bet ir nepačiupinėjamos mūrinės pertvaros tarp žmonių širdžių.
Tai nutiko tais laikais, kai ypatingiems žmogaus gyvenimo įvykiams atšvęsti ar atliūdėti beveik niekas dar nesinuomodavo specialių patalpų – salių, vilų, sodybų, pirčių... Viskas būdavo išsprendžiama čia pat, namuose. Tuoktuvės, šermenys, jubiliejai, krikštynos...
Į vidų šiaip ne taip patekau pro apmusijusią orlaidę. Langai buvo mirtinai užtraukti storomis rudomis užuolaidomis, o ant sienų kabojusiuose pridulkėjusiuose kilimuose ganėsi belaikėje erdvėje įstrigę briedžiai. Kiaurai dvasią verianti kambario tyla utopiškai kontrastavo su, regis, nė akimirką neprislopstančiu vulkanišku vaikų klegesiu kieme. „Palky stukalky Robertas! Palky stukalky Simas!... Chaly chalo! Chaly chalo!...“, – energingai už lango griaudėjo vėjavaikiai, po truputį ore jau užuosdami nenumaldomai besiartinančią rugsėjo pirmąją, todėl dar labiau atpalaiduodami savo grandines. O kambario viduryje, ant didžiulio stalo... Dunksojo grabas. Palky stukalky Petras! Atvažiavome, Petrai, arba išvažiuojame, kitaip tariant. Visos pratybos ir mokslai šioje Žemėje baigėsi. Nesvarbu, kiek mokėjai kalbų... Vis vien teks perprasti visai kitokį susikalbėjimo meną.
Septyni suaugusieji ir garbanota raudonplaukė maždaug septynerių metų mergaičiukė iš viršaus veizėjo į nebepasiekiamai nutolusį savo artimąjį. Kiek daugiau nei šešios dešimtys metų čionykštės patirties be jokių pretenzijų į viršvalandžius tysojo bjauriais ornamentais apipavidalintoje dėžėje, kurios dangtis nekantriai lūkuriavo paremtas į sienoje besiganančius briedžius. Iš tikrųjų, jei net ir ornamentai būtų patys gražiausi pasaulyje, jie vis vien išliktų šlykštūs kaip ir dvokiančios laidotuvių gėlės.
„Palky stukalky Dominykas! Palky stukalky Birutė!...“, azartiškai nuaidėjo kieme, net žvakių liepsnelės susiūbavo, o po stalu baugiai krūptelėjo ištikimasis pabalusio šeimininko keturkojis draugas – plokščiasnukis gauruotas šunėkas. Suaugusieji niekada nepraleidžia progos pasišnekučiuoti. Nutaikę progą ir pasinaudoję beišsiblaškančia rimtimi, jie prisėdo ant kėdžių. Man pavyko nugirsti tik pavienius kuždesius: „Sklypas vaizdingoje vietoje, žemė, taupomoji knygelė, medžioklinis šautuvas, pašto ženklų kolekcija, Tarybinė enciklopedija, odiniai batai, šaldytuvas...“. Kuždesiai palaipsniui virto pusbalsiais, o pusbalsiai tuojau pat būtų virtę ir palaidomis gerklėmis, jei ne perdžiūvusi juoda skara apsigaubusi ir labai į varną panaši ilganosė moterėlė, kuri svetingai pasiūlė visiems „persikraustyti“ į virtuvę „pasistiprinti ir atšviežinti kraują“. Suaugusieji išgūžėjo, o kambaryje pasiliko tik raudonplaukė garbanota mergaičiukė ir gauruotas plokščiasnukis šunėkas po stalu (ir, žinoma, Petras!). Tiesa, ant sienos prikaltame kilime dar ganėsi belaikėje erdvėje įstrigę briedžiai, kurie greičiausiai mito nebyliomis trapaus gyvenimo dulkėmis.
– Seneli, o kodėl tu neini valgyti?, – nuoširdžiai paklausė anūkėlė, už save aukštesnę kėdę su atlošu vargais negalais prisistumdama prie stalo, ant kurio bjaurioje dėžėje gulėjo dvokiančiomis gėlėmis apkamšytas vaikškai širdelei pats mieliausias žmogus, dar taip neseniai švelniai kedenęs jos garbanas. Po stalu per sapnus amtelėjo šunėkas. Senelio rankos, jei galima taip pasakyti, buvo labai negyvos – tarsi netikros, porcelianinės. Jis, aišku, nieko neatsakė, o tik paslaptingai tylėjo, visa savo esybe giliai nugrimzdęs už akių vokų. Atrodė lyg trumpam būtų žaismingai paslėpęs iš vidaus taip ryškiai nuolat sklidusią šviesą. Iš tikrųjų, prisipažinsiu, pasijutau kiek nejaukiai, nes ši itin paprastai vaikiškai išsakyta nuostaba, kai dar į namus vaikščiodavau ne pro orlaides, o tiesiog pro duris, man pačiam tokiomis akimirkomis ilgai neduodavo ramybės... „Atsisakymas“ valgyti, glūdintis jau už medicininės ir biologinės sampratų ribų, taip akivaizdžiai kontrastavo su šioje tikrovėje kol kas pasiliekančiais žmonėmis, nepraleidžiančiais progos skaniai pašlemšti net ir per šermenis! „Atsisakymas“ savintis iš žemės kilusias gėrybes nebyliai sufleravo, jog žmogiška prigimtis ir asmenybė išslysta tenai, kur maitinama kardinaliai ir kokybiškai „kitokiu maistu“.
Ant sunkios kėdės pasilypėjusi anūkėlė įdėmiai spoksojo į gerąjį senelio veidą ir niekaip negalėjo suvokti, kodėl visi suaugusieji taip primygtinai stebi paprasčiausiai įmigusį žmogų. Apvaliais rausvais piršteliais ji be jokios baimės atsargiai kilstelėjo tarsi šalnos pakąstą senelio akies voką.
Atvirai pasakysiu, net neįsivaizduoju, kaip šiuose užrašuose reikėtų tiksliai atpasakoti tuomet ore pakibusią ir kiaurai viską persmelkusią jauseną. Ryškus spindulys iš akies gilumos ryžtingai įsiveržė į niūrią kambario prieblandą. Mano vaizduotėje iškilo toks vaizdinys – lyg kažkas belangiame sandėliuke staiga būtų išgręžęs skylę, pro kurią sodriu lazerio spinduliu į tamsos tirštumą smigo išganingai akinanti šviesa. Ilgai lauktoji, išsapnuotoji šviesa. Nežinau, ką iš arti pamatė ir suprato raudonplaukė mergaičiukė, nes į viską atsargiai žvelgiau iš kiek tolimesnio atstumo, bet... Bet tai, kas prasiskverbė į slegiančią kambario aplinką, keliais žodžiais apibūdinama maždaug taip: mėtinė viršukalnių gaiva ir su pušų sakų dvelksmu sumišęs kopų kvapas, platūs ką tik į Tėvynę sugrįžusio gandro sparnų mostai, regis, švelniai pašiaušiantys entuziastingai į plunksninius debesis besistiebiančią žolę, kibiras šaltutėlio skaidraus vandens iš paslaptingos šulinio gelmės, kurioje taip mėgsta nuo žmonių pasislėpti išdykėlis aidas, alyviniais obuoliais garuojanti pintinė senolio rankoje ir ilgesingai į duris žvelgiantys sandalai prieš nesibaigiančią nenuspėjamą kelionę... Tenai, už jau užklijuotų ir užantspauduotų akių vokų glūdėjo kai kas kita. Tenai nebebuvo betoninių pertvarų, tenai ne įvaizdžiai bendravo su įvaizdžiais, ne uniformos – su uniformomis, ne rangai, titulai ir pareigybės – su rangais, titulais ir pareigybėmis. Toji viską verianti bendrystė buvo nuoširdi ir atvira kaip gegužės dangaus tyrumas.
„Palky stukalky Jūratė! Palky stukalky Ivanas!“, nerimo vaikiškos gerklės už lango, kurį subtiliai vis lyžtelėdavo margabarzdis ruduo.
Staiga iš tolumos ataidėjo armonika ir taip įsismarkavo plyšauti kieme, jog atrodė prarijo aplinkui visus ir viską. Netrukus ant grindinio pasipylė saldainiai, vaikigalių krykštavimai bei gaudynės dar labiau suintensyvėjo. Vienas po kito į viską regintį dangų pokšėjo šampano butelių kamščiai. Visa ši suirutė palaipsniui ėmė laiptais kilti aukštyn, kol galiausiai plačiaširdė armonika įsisiautėjo visai čia pat už sienos, kaimyniniame bute. Tada ir supratau, kokios iš tiesų plonos gali būti žmones skiriančios pertvaros. Kiekvienam savas slenkstis savu metu. Net ir pačios ploniausios skiriamosios linijos visgi išlieka skiriamosiomis linijomis, griežtai segmentuojančiomis, suskirstančiomis gyvenimo potyrius ir patirtis. Čia druska atskiriama nuo cukraus, medus ir aliejus nepilami į tą patį indą. O toje šviesoje, kuri nesulaikomai sklido iš išeinančio senelio akies, nebebuvo jokių segmentavimų. Tiesa, tenai nebebuvo nei cukraus, nei druskos, nei medaus, nei aliejaus... Tenai buvo bendras prosenelių stalas, padengtas vien skaisčiai spindinčia tyros bendrystės staltiese.
Sieniniame kilime tebesiganė tylumos sukaustyti briedžiai, aštriais liežuviais rišantys trapaus čionykščio buvojimo dulkes. Į tą tylumą rėmėsi nekantrus grabo dangtis, raminančiai spragsėjo žvakelės, po stalu iš gilių sapnų vis amtelėdavo gauruotas šunėkas. Raudonplaukė mergaičiukė užmerkė senelio akį. O už sienos kaukšėjo bokalai, peiliai pjovėsi su šakutėmis, stalais vaikščiojo mišrainės bei šakočiai, dūšias nerūpestingai varstė armonika.
„Chaly chalo! Chaly chalo!“ – už lango į rudenį bėgo vaikai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą