Gegužės 19 d. renginyje „Gatvės muzikos diena
2012“ Pilies gatvės pradžioje, šalia dviejų drauge su pavasario medžiais žaliuojančių
šiukšlių konteinerių (puiki vieta įkvėpimui!), praeivių dėmesį kaustė ryškiai
geltonas duetas-grupė „Šerkšno tyla“. Šis kūrybinis-improvizacinis tandemas ne
kartą koncertavo marių pakrantėse Nidoje, o štai pasirodymas vienoje iš Vilniaus
gatvių buvo kiek netikėtas net ir patiems grupės nariams. „Šerkšno tyla“
(anksčiau – „Spengiantys tylos kamertonai“) – neseniai gimęs pavadinimas,
reiškiantis tam tikrą ramybės, susikaupimo būseną, kuri užklumpa po ilgų
nerimastingų bei skausmingų ieškojimų. Tai nėra vien supoetintas metereologinis
(ar sezoninis) reiškinys, o veikiau nuolatinis siekis pasinerti į dvasios
paprastumą, siekis bent milimetru priartėti prie arktinės askezės dvelksmo.
2012 m. gegužės 30 d., trečiadienis
2012 m. gegužės 15 d., antradienis
Išmanizacija
Giedrą gegužės rytą žygiuoja kareivis per buvusią
Lenino aikštę ir staiga užsimano užsirūkyti. Įsikiša tarp pageltusių dantų
cigaretę, rausiasi po sveiku protu nesuvokiamą gausybę kišenių – nėra ugnies,
nors tu ką... „Kareivis aš ar ne kareivis?!“, – filosofiškai pamąsto jis ir tuoj pat
pastebi gretimais ant suoliuko sėdintį jaunuolį. Tasai iki padų sulindęs į
planšetinę lentą – atrodo visiškai atitrūkęs nuo šios tikrovės.
2012 m. gegužės 12 d., šeštadienis
Nemirtingieji sparnuočiai
Penkerių metų sūnus susirūpina:
-
Tėti, o kai mirsime, Danguje jau mums nebebus vietos…
-
Bus, bus, Dangus juk didelis!
-
O kaip tuomet kapinės? (Suprask, kam tuomet reikalingos
kapinės?)
-
Na, per kapines patenkama tiesiai į dangų...
-
Hmmm, – pamąsto sekundę ir priduria: „Aš noriu turėti
sparnus!“
N.L.,
2012
05 12
2012 m. gegužės 8 d., antradienis
Iš nematomo žmogaus užrašų (11). Ruduo polietileniniame maiše.
Prikulkite mane grėbliu,
niekaip negaliu prisiminti, kodėl tą šaltą rugsėjo pabaigos rytą dar pusiau
snausdamas slapsčiausi už didelio akmens. Ne, tai nebuvo eilinis kapinių
paminklas, o tiesiog paprasčiausias akmuo – be jokių įsipareigojimų, be jokių
užrašų, be jokio skausmo bei pareigos metų metus praeiviams byloti apie kažkada
šioje Žemėje gyvenusį žmogų. Akmuo. Ore tvyrojo tokia tyla, kokia ir galėjo tvyroti
tokiu metu tokioje vietoje. Ant kapaviečių be garso krito savojo skrydžio
akimirkos sulaukę medžių lapai ir lyg ryškios laiko adatos smigo į išburkusią
žemę – nuo kančių pajuodusią būties adatinę.
2012 m. gegužės 5 d., šeštadienis
Nicostratos le pélican
2011 metais Prancūzijos ir Graikijos pastatytas nuotaikingas režisieriaus
Olivje Orle filmas visai šeimai. Galima sakyti: draminė komedija arba komiška
drama. Kaip kam labiau patinka. Gal kuris nors pernelyg išsubtilėjęs kino
gurmanas šį kūrinį pavadins per daug vaikišku ar tiesmuku, tačiau, jei
atsiribosime nuo „subtilių“ klišių ir į šią nuostabios draugystės ikoną pažvelgsime
ne akimis, o širdimi.
2012 m. gegužės 4 d., penktadienis
2012 m. gegužės 3 d., ketvirtadienis
Iš nematomo žmogaus užrašų (10). Saliutai pro džiovyklos langą.
Ne pro langą, o pro langelį.
Jis išties buvo nedidelis ir „kabojo“ kažkur pačiose džiovinimo patalpos,
jaukiai įsitaisiusios bendrabučio palėpėje, palubėse. Šią patalpą mes tiesiog
vadindavome džiovykla. Sakysite, „Nesąmonė, langelis juk negali kaboti...“? O šis
„kabojo“ ir ne kitaip! Kaip paveikslas, kuriame kiekvieną kartą kartu su
šventiniais saliutais vis kitomis spalvomis sužaižaruodavo ankstyvoji mano
vaikystė.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)