Nerijus Laurinavičius. Begalinė meilė troleibuso vairuotojai

Aš esu niekam nežinomas, nereikšmingas ir labai nuobodus žmogelis. Visą vaikystę tėvai man nuolat kartodavo: „Tu nieko gyvenime nepasieksi, tu nieko gyvenime nepasieksi...“. Ir, po velnių, jie buvo teisūs!

Šį rugpjūtį man jau sukaks penkiasdešimt. Išplikęs viršugalvis, praretėję dantys, per diržą išvirtęs šioks toks „alaus pilvukas“. Man net sumuštinį nuo aukštesnio stalo iki šiol sunku pasiimti – nepasiekiu. Ir kur tu pasieksi, žmogau, jei artėjant solidžiam jubiliejui taip ir likau vieno metro trisdešimt dviejų centimetrų ūgio. Nė kiek nepaagau.

Bet vieną šviesią pavasario dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Nuo pat vaikystės, kiek tik save prisimenu, labai mėgdavau važinėti troleibusais. Be jokio tikslo. Pirmyn atgal, pirmyn atgal… Taip ir tą rytą greta Vilniaus Geležinkelio stoties pro priekines duris įšokau į 2-ą troleibusą, ne paslaptis, vykstantį į Saulėtekį. Ir iš karto išvydau… Ją!