Žinau, tikrai reikės palikti...

Gyvenimo trapume, leisk nupūsti

Šias laiko apnašas nuo tavo delno,

Grįžtu namo per klaikią spūstį

Aš be turėklų ir be pelno...

Ir paukščiai grįžta, – štai tenai!!!

Ar parnešat mums brandą?!

Įkaitę saulėje snapai

Vėl žemės plutą kanda.

O gerklėje lyg skruzdėlyno skonis,

Lyg prasmės gomurį kutena,

Štai pilnas ašarų ąsotis –

Aš pabučiuoju priešą seną...

Absurdo kepštelėjimai

Jis atsisėdo ant taburetės. Ir pradėjo dainuoti. Dainavo, dainavo, dainavo... Ilgai dainavo. Išgėrė šiek tiek alaus, paskui dar truputį... Išgėrė alaus kaip vokietis, o dainavo kaip koks rusas. Ilgai ilgai dainavo. Iš pradžių pasibaigė virtuvė, kurioje stovėjo taburetė. Paskui pasibaigė visi kiti kambariai bei patalpos. Po to pasibaigė namas, mikrorajonas, savivaldybė ir miestas. Galiausiai pasibaigė valstybė, sąjunga, makroekonomika, santvarka ir visas pasaulis. O jis vis tebedainavo. Dainavo, dainavo ir dainavo... Tik žmonės dar buvo nepasibaigę. Jie vis žiūrėjo į jį negyvų silkių žvilgsniais, o jis tebedainavo. Dainavo, dainavo ir dainavo. Ir tebedainuoja. Jei netikite, įsiklausykite.