/.../ Tuo tarpu išdidumas yra melas. Išdidus žmogus elgiasi taip, tarsi jis turėtų savo būtį pats iš savęs. Jis mėgina būti nepriklausomas ir savarankiškas. Be abejo, psichologiškai visa tai yra galima. Kaip yra galimas psichologinis ateizmas, taip yra galimas ir psichologinis išdidumas. Tačiau kaip psichologinis ateizmas nepadaro, kad žmogus iš tikro nuo Dievo atitrūktų pačia savo būtimi, taip lygiai psichologinis išdidumas nepadaro, kad žmogus iš tikro pasidarytų savos būties savininkas. Net ir didžiausias puikuolis pasilieka toks pat būties elgeta, kaip ir nusižeminęs šventasis. Todėl išdidumas yra ir pasilieka tiktai psichologinis. Jokio pagrindo būtyje jis neturi. Priešingai, išdidaus žmogaus valios linkmė nesiderina su jo būties linkme: valia puikuolė nori būtį laikyti savarankiška, tuo tarpu pati būtis yra dovana, tiek savo kilme, tiek savo išsilaikymu. Štai kodėl tokiame žmoguje nėra tiesos. Išdidus žmogus yra melagis ne tik savo mintimi ar žodžiu, bet ir pačiu savo gyvenimu. /.../
Antanas Maceina „Saulės giesmė“