2024 m. vasario 22 d., ketvirtadienis

Vilniaus Knygų mugėje pristatyta Nerijaus Laurinavičiaus knyga vaikams

OFICIALU: LITEXPO Vilniaus knygų mugėje pristatėme mano pirmąją spausdintą knygą vaikams „Vaisių ir daržovių pasakos“. Asmeniškai noriu padėkoti leidyklai „Vaiga“, kuri manimi ir visa mūsų kūrybine komanda patikėjo. AČIŪ knygos redaktorei ir mano žmonai, renginio moderatorei Juditai Marijai Smith, leidyklos direktoriui Vaidotui Gadliauskui, Renatai Dzedulionytei-Gadliauskienei ir jos šeimai bei visiems leidyklos darbuotojams, knygos iliustratorei Aistei Jankūnei, kuri tik vakare grįžo iš Paryžiaus, tad į mugę užsuks kitomis dienomis. Už užfiksuotas nuostabias renginio akimirkas ir už visą mūsų dizainą dėkojame Inesai Gervei! Toliau rasite daugiau renginio nuotraukų ir filmuotos medžiagos.

2024 m. vasario 10 d., šeštadienis

Pirmosios Nerijaus Laurinavičiaus spausdintos knygos vaikams pristatymas KNYGŲ MUGĖJE

2024-02-22, ketvirtadienį, 13.00 val. kviečiu į VILNIAUS KNYGŲ MUGĘ (LITEXPO), į Jaunųjų skaitytojų salę, į savo pirmosios spausdintos knygos vaikams „Vaisių ir daržovių pasakos“ pristatymą! Renginio gairės:

• Vaisių ir daržovių mankštelė, pritariant gitarai
• Teatralizuoti knygos ištraukų skaitymai
• Nuotaikinga mįslių apie vaisius ir daržoves viktorina
„Vitaminų daina“, kuriai galės pritarti kiekvienas
Autorius knygas „Vaigos“ leidyklos stende pasirašinės:
• Vasario 22 d. 14-16 val. (po knygos pristatymo renginio)
• Vasario 24 d. 13-15 val.
Iki pasimatymo! Bus linksma!
Vaikų rašytojas Nerijus Laurinavičius. #RašytojasNerijus #Vaisiaidaržovės #knygosvaikams #Knygųmugė2024

2024 m. sausio 5 d., penktadienis

Laiškas dirbtiniam intelektui

Ar tu moki verkti,

Dirbtini intelekte?

Ar ragavai ašaros sūrumo,

Dirbtini intelekte?

Ar tau skauda,

Dirbtini intelekte?

Ar tu moki juoktis,

Dirbtini intelekte?

Ar jauti, kaip šypsnys

Pasiekia ausies galiuką,

Dirbtini intelekte?

Ar tu turi svarstykles,

Dirbtini intelekte?

Būties tragikomiškumui pasverti,

Dirbtini intelekte?

Ar tu žinai, kaip žodis

Gali prikelti,

Dirbtini intelekte?

Ar žinai, kaip jis

Gali tapti infarktu,

Dirbtini intelekte?

Ar tu žinai, kad šis pasaulis

Yra daugiasluoksnis...

...veidmainystės gumulas,

Dirbtini intelekte?

Ar kada esi įsipjovęs sielą,

Dirbtini intelekte?

Įsirėžęs į aštrią

Vienatvės briauną,

Dirbtini intelekte?

2023 m. lapkričio 7 d., antradienis

Išleista antroji Nerijaus Laurinavičiaus audioknyga vaikams

2023 m. lapkričio 6 d. „Audioteka“ išleido antrąją Nerijaus Laurinavičiaus audioknygą vaikams „Vaisių ir daržovių pasakos 2 dalis“. Audioknygos leidybą finansavo Lietuvos kultūros taryba.

Ją įsigyti galima čia:

https://audioteka.com/lt/audiobook/vaisiu-ir-darzoviu-pasakos-2

„Vaisių ir daržovių pasakos“, 2 dalis: šioje dalyje susipažinsite su dar dešimčia Vaisių ir Daržovių Respublikos gyventojų. Su jais galėsite keliauti po paslaptingąją šalį, kurioje gyvenimas kunkuliuote kunkuliuoja: drauge su lazdyno riešutu apsilankysime Rudenėlio šventėje, su petražole – kasmetiniame renginyje „Daržo muzikos diena“, su burokėliu pasivažinėsime troleibusu ir sužinosime, kas nutiko jam nepažymėjus bilietėlio, su aguročiu plauksime pažvejoti į Antadaržio marias. Taip pat labai nustebsite išgirdę, kas vieną dieną iš dangaus nukrito į daržą.

Aktorių Nerijaus ir Juditos Laurinavičių unikaliai įgarsintos šviežios ir gaivios, susimąstyti skatinančios ir vaizduotę lavinančios istorijos vaikams ir visai šeimai. O pabaigoje – nuotaikinga pingvino daina-mankštelė, kad visada būtumėte sveiki!

Viršelio dizaino autorė – Gitana Jurkienė.

Ledklanis 2023.

2023 m. spalio 28 d., šeštadienis

Lapkričio oro linijos

Man pasakė lapkričio oro linijose,

Kad skrydis bus tik į vieną pusę,

Kad vos pakilus,

Vos pajutus atotrūkio džiaugsmą,

Teks leistis… Bet kur?..

 

Jie minėjo, kad neturiu kito pasirinkimo,

Kad tokie gamtos dėsniai,

Kad bilietas yra negrąžinamas…

Kaip kompensaciją

It vaikui pasiūlė

Šiek tiek pasėdėti prie lango,

Jeigu galima jį taip pavadinti,

Kad dar kartelį užmesčiau žvilgsnį

Į besikeičiančias gyvenimo kortas, kartas…

Kad iš viršaus pamatyčiau

Iki šak(n)ų apnuogintus medžius

Ir tą apsamanojusį parko suoliuką –

Ilgesio trampliną

Į dar vieną žadėtą prisikėlimą,

Tą jaukią senamiesčio kavinukę,

Į kurią galima atsivesti šunį,

Vokiečių aviganį, jei norite,

Kad išvysčiau, kaip įkyriai lyjant

Į autobusų parkus sugrįžta vairuotojai,

Kaip susikūprinę žmonės po skėčiais

Skuba pas savo katinus,

O vakar ir vėl kažkas persuko laikrodžius…

2023 m. spalio 27 d., penktadienis

Ir belieka tik šokis

Ir belieka tik šokis

Ant virpančių gyvenimo stygų,

Nusidriekusių virš bedugnės,

Lėtai besileidžiant spalio lapams,

Kai kuriems akimirksnį užsiliekant

Ant skrybėlės atbrailos…

 

Ačiū tau, mama, už tai,

Kad kažkada mane užrašei

Į gyvenimo akrobatų mokyklą!

Taip ir balansuoju dabar tarp dangoraižių,

Nudelbęs žvilgsnį

Į šaligatvio plytelių įskilimus,

Tarsi pro juos galėčiau įžiūrėti

Begalinės visatos esmę,

Veikliąją būties medžiagą…

2023 m. vasario 21 d., antradienis

Poezija-audio: eilėraštis „Nedrebink, pilk dar vieną“

Eilėraštis mamai, kiuri šioje žemėje viešėjo 1953-1992 metais ir mirė, kai man buvo 13... Eilėraštis „Nedrebink, pilk dar vieną“ parašytas 2019-08-14/15.

N.L.

2023 m. vasario 19 d., sekmadienis

2022 m. gruodžio 11 d., sekmadienis

Išleista pirmoji Nerijaus Laurinavičiaus audioknyga vaikams

 

2022 m. gruodžio 6 d. „Audioteka“ išleido pirmąją Nerijaus Laurinavičiaus audioknygą vaikams „Vaisių ir daržovių pasakos“.

Ją įsigyti galima čia:


„Vaisių ir daržovių pasakos“ – tai dešimt itin nuotaikingų ir gardžių istorijų, tarsi dešimt mini spektaklių vaikams ir visai šeimai. Vaisių ir Daržovių respublikoje rasite visko: ir saldumynų parduotuvėlę, ir vaistinę, ir net Olimpinį daržo stadioną!

Aktorių Nerijaus ir Juditos Laurinavičių unikaliai įgarsinti vaisiai, daržovės ir kiti veikėjai smalsiai tiria juos supantį pasaulį, mokosi atjausti, dalintis, draugauti ir įveikti įvairius netikėtai užklupusius sunkumus.

O desertui – „Vitaminų daina“! Dainuokite, šokite, mankštinkitės visi drauge! Šių pasakų sveika klausytis ne tik vaikams, bet ir tėveliams, seneliams, šunims ir katinams, triušiams ir papūgoms, akvariumų žuvytėms ir net jūrų kiaulytėms, jei tokių turite.

Ledkalnis 2022.

2022 m. lapkričio 5 d., šeštadienis

Nepamiršti kvėpuoti

Svarbiausia – nepamiršti kvėpuoti,

Kad nesudužtų šitas

Porcelianinis pasaulis,

Kurio substancija ir yra…

Kvėpavimas,

Kad nesubyrėtų kortų namelis

Po lapkrityje pasiklydusio drugelio

Sparnų virptelėjimo,

Kai į tuščią vyno taurę

Įplazdena žalsvai gelsvas

Beržo lapelis.

2022 m. rugpjūčio 31 d., trečiadienis

Kai būsiu labai senas

Kai būsiu labai senas,

Jei toks dar nesu,

Jei toks kada nors būsiu,

Susiraukšlėjęs ir susitraukęs

Iki metro dvidešimties,

Nesgi sparčiai artėsiu prie žemės,

Nes per visą gyvenimą

Turbūt jau būsiu supratęs,

Kodėl į ją sukiša žmones –

Kad jie išlįstų į dangų?..

2022 m. gegužės 31 d., antradienis

Šerkšno tyla gegužę

O ir gegužę būna

Šerkšno tyla,

Traukiniai ir žydėjimas

Kartais vėluoja,

Vakar pienė prie bėgių,

Šiandien... jau nebe –

Vien pūkeliai

Virš pievos

Ramiai levituoja.

Nerijus Laurinavičius

2022-05-23

2021 m. lapkričio 16 d., antradienis

Rudens dėlionė

Sustok! Vis viena nesuspėji

Tu paskui traukinį-rugsėjį.

Lekuok į ausį man kiek nori –

Ant bėgių šįryt mesim svorį.

 

Kūrėjas pakuždėjo… gali

Į plaukus tau įsegti spalį!

Kad prieš ilgiausią naktį juodą

Pridengtų naują žilą sruogą.

 

Kalbuos su kovu prieš Kalėdas,

Kol protą surakina miegas,

O lapkričiui ir vėl neliko

Net pašto ženklui nė skatiko…

 

2021-11-16
Nerijus Laurinavičius

2021 m. liepos 17 d., šeštadienis

Tvenkinio žibintas

Uždek man tvenkinio žibintą,

Kad jį net žuvys užuostų,

Kad jis švelniai pakutentų

Net lyno nosį.

Nes tamsos kamuolys

Yra per tirštas,

Nes vis sunkiau užčiuopti

Įtekančius upokšnius

Kūno šulinio tvankybėje.

Uždek man tvenkinio žibintą,

Įskraidink į sielą jonvabalį,

Pakeisk perdegusias lemputes,

Įpūsk į jas olimpinę ugnį,

Viltį…

Aš tą vabalėlį, pažadu,

Paversiu asmeniniu žibintininku,

Kad prigęsęs miestas

Palaipsniui vėl pražystų.

Uždek man tvenkinio žibintą

Suledėjusiame nejautros kosmose,

Kad tarp abejingų žvaigždžių,

Bejausmių dangaus kūnų

Ištirptų šviesmečiai,

Kad širdį vėl galėčiau

Apsiraizgyti

Begalinių kibirkščių

Girliandomis…

Uždek man tvenkinio žibintą –

Apie saulę pamąstysim paskui.

Nerijus Laurinavičius

2021-07-17

2021 m. liepos 15 d., ketvirtadienis

Jeigu paklaus

Jeigu paklaus kas nors,

Kada gimiau,

Aš drąsiai atsakysiu

Vasarą.

Tenai, kur normaliems

Nepatogiau,

Kai Kristus delnu

Žvirblius lesina.


Jeigu paklaus kas nors,

Kada tapau,

Ramiai ir tyliai

Tarsiu rudenį,

Tenai, kur meilę brandžią

Pagaliau

Tarsi kaštoną

Švelniai judini.

2021 m. liepos 4 d., sekmadienis

Be galo

Ant tiksinčios sekundinės rodyklės,

Tarsi beribių kopų

Skruzdėliukas,

Apakintas saulėlydžio

Žaltvykslės,

Kol po stiklu

Ratu

Visatos sukas...


Išplėšk mane,

Kregždut,

Iš ciferblato!

Kaip pelę

Iš klastingo laiko

Spąstų.

Ir nešk tenai,

Kur kranto nesimato,

Kad vėjas net

Nuščiuvęs išsigąstų.

2021 m. balandžio 23 d., penktadienis

Išleistas pirmasis Nerijaus Laurinavičiaus romanas

Nerijaus Laurinavičiaus PIRMOJO ROMANO PRISTATYMAS: 3 metai. Tiek truko, kol jis išvydo dienos šviesą. Po 8-erių metų pertraukos pristatau trečiąją savo knygą – pirmąjį autobiografinį romaną „Emi – Gracija“. Rašiau kraują skiesdamas rašalu, o rašalą – krauju. Knygoje aprašomi kelių dešimčių metų senumo įvykiai, vis sugrįžtant į vaikystę ir paauglystę. Veiksmo vieta – Anglija, Prancūzija, Graikija ir Lietuva. Pasakodamas nuoširdžiai vis vien kam nors greičiausiai primyniau uodegą – niekur nesidėsi. Būta visko, daug kvailysčių prikrėsta, dėl kai ko labai gėda, dėl kai ko – visiškai ne. Nuoširdžiai dėkoju elektroninių knygų leidėjų asociacijos vadovui Liutaurui Leščinskui, redaktorei Deimantei Skirelytei, viršelio dailininkei Dianai Ramanauskienei, pirmajam juodraščio skaitytojui Ignui Staškevičiui, kuris pasufleravo mintį knygą išleisti tokiu pavidalu. Galbūt knyga kada nors pasirodys ir spausdinta forma. Romanas visiems NEMOKAMAI, bet jei kas nors norėtų simboliškai jį įvertinti ir taip prisidėti prie tolimesnių mūsų projektų, pateikiu banko rekvizitus: Nerijus Laurinavičius, LT617300010085552570, paskirtis – parama. Smagaus skaitymo! N.L. Knygą skaityti galite paspaudę šią nuorodą:

https://naujasvardas.lt/knygos/nerijus-laurinavicius-emi-gracija/?fbclid=IwAR2Otnkn4vIY8usjrU7-b-a35YV-nMQl1qZ7VaxPTfKimaLCFjridc2CF7U

2021 m. kovo 27 d., šeštadienis

Nerijus Laurinavičius. Begalinė meilė troleibuso vairuotojai

Aš esu niekam nežinomas, nereikšmingas ir labai nuobodus žmogelis. Visą vaikystę tėvai man nuolat kartodavo: „Tu nieko gyvenime nepasieksi, tu nieko gyvenime nepasieksi...“. Ir, po velnių, jie buvo teisūs!

Šį rugpjūtį man jau sukaks penkiasdešimt. Išplikęs viršugalvis, praretėję dantys, per diržą išvirtęs šioks toks „alaus pilvukas“. Man net sumuštinį nuo aukštesnio stalo iki šiol sunku pasiimti – nepasiekiu. Ir kur tu pasieksi, žmogau, jei artėjant solidžiam jubiliejui taip ir likau vieno metro trisdešimt dviejų centimetrų ūgio. Nė kiek nepaagau.

Bet vieną šviesią pavasario dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Nuo pat vaikystės, kiek tik save prisimenu, labai mėgdavau važinėti troleibusais. Be jokio tikslo. Pirmyn atgal, pirmyn atgal… Taip ir tą rytą greta Vilniaus Geležinkelio stoties pro priekines duris įšokau į 2-ą troleibusą, ne paslaptis, vykstantį į Saulėtekį. Ir iš karto išvydau… Ją!

2021 m. sausio 6 d., trečiadienis

Nerijus Laurinavičius. Tekstiniai paveikslai (1). Fakelas ir porcelianinis puodelis

Svarbu nežiūrėti po kojomis. Svarbiausia nežiūrėti po kojomis, nes akimirksniu galiu prarasti judėjimo kryptį, kelio pojūtį. Lengvumas išlieka statant pėdą už pėdos, kai veidą gairina šelmiškas pietvakarių vėjas.

Svarbu neužsižiūrėti į žvaigždes. Svarbiausia neužsižiūrėti į žvaigždes, nes akimoju galiu netekti judėjimo tikslo, kelionės jausmo. Mano proseneliai tipena už nugaros. Visa esatimi girdžiu simfoninį jų širdžių plakimą, kuris per amžių amžius tapo įtempto lyno vibracija. Lygiai taip pat ir aš seku savo vaikaičiams iš paskos.

Vienoje rankoje – priekin ištiestas tai staiga įsiliepsnojantis, tai prigęstantis fakelas, o kitoje – tarp delno linijų vos įžiūrimas porcelianinis puodelis.

Fakelas ilgainiui suauga su dešiniąja ranka, toji – su širdimi, o iš širdies driekiasi karioji ranka, porcelianinio puodelio nešėja.

Taip ir keliauju visą gyvenimą: per marianų įdubas, per džomolungmas, per australijas, afrikas, per grenlandijas ir patagonijas… Geležinkelio bėgiais, lėktuvų pakilimo ir tūpimo takais, metro tuneliais, autostradomis ir šunkeliais… Rugiai jau gerokai virš galvos. Per jų laukus, per lubinų pievas, kukurūzų labirintais… Neretai mane aplenkia kaip reikiant įsibėgėję stručiai – ant pečių atgula storas dulkių sluoksnis. Kartais svajoju kitame gyvenime atgimti kengūra.

Tarp delno linijų vos įžiūrimas porcelianinis puodelis šiek tiek virpčioja, tarsi ištiktas nestipraus žemės drebėjimo, bet tai tėra tik lyno vibracija, gravitacinių laukų turbulencija, mano širdies dūžiai, persiduodantis fakelo liepsnos plazdėjimas – visa tai seniai jau tapo vieniu. Visada tikėjau, kad žmogaus širdies laikrodyje gyvena gegutė, kuri Būties kulminacijoje kada nors užkukuos.

O paskui bus jūros pakrantė. Į smėlį įsirėžę pėdsakai, į kuriuos telpa visos mūsų ligų istorijos, iškritę dantys, pamesti ramentai, kardiogramų kreivės, nuotraukų ir filmų archyvai, bibliotekų kortelės, įrėminti diplomai, padėkos ir pagyrimo raštai, iš širdžių plyštantis kvatojimas ir į žemę nesusigeriančios sielvarto ašaros, tarp beržų siūbuojantys lopšiai ir netrukus atvėsiančios urnos… Vėjas išvarto medžius, gyvenimo skersvėjai išvarto sielas.

Žinau vienintelį dalyką – reikia eiti toliau ir nešti tą porcelianinį puodelį. Net jei jūra juokiasi man į nugarą: „Dar nebuvo tokių pėdsakų, kurių nenulaižiau nuo pakrantės“. „Akmenis, ir tuos, aš suvirškinsiu!“, – toliau juokiasi jūra, nuožmioji Sūriosios Substancijos Karalienė. Žinau vienintelį dalyką – reikia eiti toliau ir nešti tą porcelianinį puodelį… Tik kam, kodėl, kuriems galams, po velnių?! „Kad Kūrėjas Tau galėtų įpilti arbatos, stuobry!“, – išgirstu atsakymą, tik nežinau, iš kur jis sklinda… Gal iš sielos gelmių?

Svarbu nežiūrėti po kojomis. Svarbiausia nežiūrėti po kojomis, nes akimirksniu gali prarasti judėjimo kryptį, kelio pojūtį. Fakelas ir porcelianinis puodelis – nedaloma visuma.

Dar prireiks šiek tiek lygsvaros.

 

2021-01-06

2020 m. rugsėjo 22 d., antradienis

In memoriam Vytautas Dapkus. Augustinas

Nerijus Laurinavičius

„Užsimerkiu ir regiu visus tuos skrydžius…“, – vos suturėdamas ašaras sako Vytautas Dapkus, kažkada šioje žemėje pakrikštytas Augustino vardu. „Atsimerkiu ir matau tikrovę: visus tuos apgailėtinus asocialius tipus, dėl flakončiko odekolono ar cigaretės pasirengusius vienas kitam suvaryti peilį į šonkaulius… Ojoj, geriau jums to nematyti, geriau niekada neatsimerkti…“, – toliau graudinasi Augustinas.

Jis vienoje iš priplėkusių Vilniaus nakvynės namų „kajučių“ kiekvieną kartą prieš užmigdamas panyra į pro lėktuvo iliuminatorius kadais regėtus debesis ir į snieguotas kalnų viršūnes. „Tai buvo gyvenimas, tikras gyvenimas!“ Kas jam belieka – nebent alsuoti praeities vizijomis: dabartis slegianti ir sunkiai pavelkama kojomis, kurių funkcijas galiausiai perima neįgaliojo vežimėlio ratai, o ateitis… kokia ten dar ateitis, kiek jos ir beliko…

Gimė Augustinas Vokietijoje iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Jis pasakojo ir daugiau savo praeities detalių, bet, deja, atmintis krečia fokusus – sunku ką ir beprisiminti. Gal kas nors iš su juo bendravusių užpildys šią spragą. Šeimai grįžus Lietuvon, kai jau buvo paaugęs, berods, mokėsi kažkokiame netoli Trakų veikusiame internate, dar vėliau, pasak jo paties, kažin kokiais būdais prisišliejo prie (moterų?) krepšinio komandos trenerių štabo ir taip į jo gyvenimą įsiveržė skrydžiai... Interneto platybėse bandžiau ieškoti informacijos, bet nieko užčiuopti nepavyko. Skraidė po visą tuometinę Tarybų Sąjungą. Kai Augustinas apie tai pasakodavo, visas panirdavo į nenusakomą euforiją – sunku net būdavo atskirti, ar tai išgaravusi tikrovė ar neapčiuopiama vizija, teikusi stiprybės ir jėgų visam likusiam benamio gyvenimui.

2020 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Žvejo himnas

Kai trečią ryto žadintuvas
Pasaulio tylą vaiko į šalis,
Tarsi degtukas žvejo kūnas
Nemigęs laiptais bilda skubomis.

Stotelės tuščios, tuščios degalinės,
Apmiręs miestas slysta užmarštin.
Iš lėto bunda viltys begalinės,
Susmigdamos nenuoramon širdin.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,
Tegul pagaliau į akis pasižiūri,
O gal ten giliai
Giliai paslapčia
Seniai ji svajojo
Pagauti mane.

Į meldus sulindusios pasakų fėjos,
Vėl kuždasi, baido jautrų laimikį.
Ausis vėl nulaižė pasiutėlis vėjas,
Bet laime žvejys iki galo dar tiki…

Iš kur tos bangelės atsirita tyliai –
Krūtimis gal undinės ežerą plaka?
Ir vėl tu, begėde, mane taip nuvylei,
Kaip viltį palikus auksinį peleką.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,
Tegul pagaliau į akis pasižiūri,
O gal ten giliai
Giliai paslapčia
Seniai ji svajojo
Pagauti mane.

Nerijus Laurinavičius
2020-07-23

2020 m. liepos 5 d., sekmadienis

Kaip poetai apiplėšė banką

Jei man paduosi
Šįryt ranką,
Mes eisim apiplėšti
Banką!
Ir spygaus iki soties
Internetai:
Kas išnešė maišus?! –
Ogi… poetai!

Tad lįsk greičiau
Į balaklavą,
Tuomet išdėstysiu
Tau planą:
Vos tik į tviskančią
Įčiuošim salę,
Iš karto teks pamiršt
Moralę;
Šiukštu, mes nenaudosim
Pistoletų,
O tik eilėraščius
Ir keletą sonetų…