2021 m. kovo 27 d., šeštadienis

Nerijus Laurinavičius. Begalinė meilė troleibuso vairuotojai

Aš esu niekam nežinomas, nereikšmingas ir labai nuobodus žmogelis. Visą vaikystę tėvai man nuolat kartodavo: „Tu nieko gyvenime nepasieksi, tu nieko gyvenime nepasieksi...“. Ir, po velnių, jie buvo teisūs!

Šį rugpjūtį man jau sukaks penkiasdešimt. Išplikęs viršugalvis, praretėję dantys, per diržą išvirtęs šioks toks „alaus pilvukas“. Man net sumuštinį nuo aukštesnio stalo iki šiol sunku pasiimti – nepasiekiu. Ir kur tu pasieksi, žmogau, jei artėjant solidžiam jubiliejui taip ir likau vieno metro trisdešimt dviejų centimetrų ūgio. Nė kiek nepaagau.

Bet vieną šviesią pavasario dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Nuo pat vaikystės, kiek tik save prisimenu, labai mėgdavau važinėti troleibusais. Be jokio tikslo. Pirmyn atgal, pirmyn atgal… Taip ir tą rytą greta Vilniaus Geležinkelio stoties pro priekines duris įšokau į 2-ą troleibusą, ne paslaptis, vykstantį į Saulėtekį. Ir iš karto išvydau… Ją!

2021 m. sausio 6 d., trečiadienis

Nerijus Laurinavičius. Tekstiniai paveikslai (1). Fakelas ir porcelianinis puodelis

Svarbu nežiūrėti po kojomis. Svarbiausia nežiūrėti po kojomis, nes akimirksniu galiu prarasti judėjimo kryptį, kelio pojūtį. Lengvumas išlieka statant pėdą už pėdos, kai veidą gairina šelmiškas pietvakarių vėjas.

Svarbu neužsižiūrėti į žvaigždes. Svarbiausia neužsižiūrėti į žvaigždes, nes akimoju galiu netekti judėjimo tikslo, kelionės jausmo. Mano proseneliai tipena už nugaros. Visa esatimi girdžiu simfoninį jų širdžių plakimą, kuris per amžių amžius tapo įtempto lyno vibracija. Lygiai taip pat ir aš seku savo vaikaičiams iš paskos.

Vienoje rankoje – priekin ištiestas tai staiga įsiliepsnojantis, tai prigęstantis fakelas, o kitoje – tarp delno linijų vos įžiūrimas porcelianinis puodelis.

Fakelas ilgainiui suauga su dešiniąja ranka, toji – su širdimi, o iš širdies driekiasi karioji ranka, porcelianinio puodelio nešėja.

Taip ir keliauju visą gyvenimą: per marianų įdubas, per džomolungmas, per australijas, afrikas, per grenlandijas ir patagonijas… Geležinkelio bėgiais, lėktuvų pakilimo ir tūpimo takais, metro tuneliais, autostradomis ir šunkeliais… Rugiai jau gerokai virš galvos. Per jų laukus, per lubinų pievas, kukurūzų labirintais… Neretai mane aplenkia kaip reikiant įsibėgėję stručiai – ant pečių atgula storas dulkių sluoksnis. Kartais svajoju kitame gyvenime atgimti kengūra.

Tarp delno linijų vos įžiūrimas porcelianinis puodelis šiek tiek virpčioja, tarsi ištiktas nestipraus žemės drebėjimo, bet tai tėra tik lyno vibracija, gravitacinių laukų turbulencija, mano širdies dūžiai, persiduodantis fakelo liepsnos plazdėjimas – visa tai seniai jau tapo vieniu. Visada tikėjau, kad žmogaus širdies laikrodyje gyvena gegutė, kuri Būties kulminacijoje kada nors užkukuos.

O paskui bus jūros pakrantė. Į smėlį įsirėžę pėdsakai, į kuriuos telpa visos mūsų ligų istorijos, iškritę dantys, pamesti ramentai, kardiogramų kreivės, nuotraukų ir filmų archyvai, bibliotekų kortelės, įrėminti diplomai, padėkos ir pagyrimo raštai, iš širdžių plyštantis kvatojimas ir į žemę nesusigeriančios sielvarto ašaros, tarp beržų siūbuojantys lopšiai ir netrukus atvėsiančios urnos… Vėjas išvarto medžius, gyvenimo skersvėjai išvarto sielas.

Žinau vienintelį dalyką – reikia eiti toliau ir nešti tą porcelianinį puodelį. Net jei jūra juokiasi man į nugarą: „Dar nebuvo tokių pėdsakų, kurių nenulaižiau nuo pakrantės“. „Akmenis, ir tuos, aš suvirškinsiu!“, – toliau juokiasi jūra, nuožmioji Sūriosios Substancijos Karalienė. Žinau vienintelį dalyką – reikia eiti toliau ir nešti tą porcelianinį puodelį… Tik kam, kodėl, kuriems galams, po velnių?! „Kad Kūrėjas Tau galėtų įpilti arbatos, stuobry!“, – išgirstu atsakymą, tik nežinau, iš kur jis sklinda… Gal iš sielos gelmių?

Svarbu nežiūrėti po kojomis. Svarbiausia nežiūrėti po kojomis, nes akimirksniu gali prarasti judėjimo kryptį, kelio pojūtį. Fakelas ir porcelianinis puodelis – nedaloma visuma.

Dar prireiks šiek tiek lygsvaros.

 

2021-01-06

2020 m. rugsėjo 22 d., antradienis

In memoriam Vytautas Dapkus. Augustinas

Nerijus Laurinavičius

„Užsimerkiu ir regiu visus tuos skrydžius…“, – vos suturėdamas ašaras sako Vytautas Dapkus, kažkada šioje žemėje pakrikštytas Augustino vardu. „Atsimerkiu ir matau tikrovę: visus tuos apgailėtinus asocialius tipus, dėl flakončiko odekolono ar cigaretės pasirengusius vienas kitam suvaryti peilį į šonkaulius… Ojoj, geriau jums to nematyti, geriau niekada neatsimerkti…“, – toliau graudinasi Augustinas.

Jis vienoje iš priplėkusių Vilniaus nakvynės namų „kajučių“ kiekvieną kartą prieš užmigdamas panyra į pro lėktuvo iliuminatorius kadais regėtus debesis ir į snieguotas kalnų viršūnes. „Tai buvo gyvenimas, tikras gyvenimas!“ Kas jam belieka – nebent alsuoti praeities vizijomis: dabartis slegianti ir sunkiai pavelkama kojomis, kurių funkcijas galiausiai perima neįgaliojo vežimėlio ratai, o ateitis… kokia ten dar ateitis, kiek jos ir beliko…

Gimė Augustinas Vokietijoje iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Jis pasakojo ir daugiau savo praeities detalių, bet, deja, atmintis krečia fokusus – sunku ką ir beprisiminti. Gal kas nors iš su juo bendravusių užpildys šią spragą. Šeimai grįžus Lietuvon, kai jau buvo paaugęs, berods, mokėsi kažkokiame netoli Trakų veikusiame internate, dar vėliau, pasak jo paties, kažin kokiais būdais prisišliejo prie (moterų?) krepšinio komandos trenerių štabo ir taip į jo gyvenimą įsiveržė skrydžiai... Interneto platybėse bandžiau ieškoti informacijos, bet nieko užčiuopti nepavyko. Skraidė po visą tuometinę Tarybų Sąjungą. Kai Augustinas apie tai pasakodavo, visas panirdavo į nenusakomą euforiją – sunku net būdavo atskirti, ar tai išgaravusi tikrovė ar neapčiuopiama vizija, teikusi stiprybės ir jėgų visam likusiam benamio gyvenimui.

2020 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Žvejo himnas

Kai trečią ryto žadintuvas
Pasaulio tylą vaiko į šalis,
Tarsi degtukas žvejo kūnas
Nemigęs laiptais bilda skubomis.

Stotelės tuščios, tuščios degalinės,
Apmiręs miestas slysta užmarštin.
Iš lėto bunda viltys begalinės,
Susmigdamos nenuoramon širdin.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,
Tegul pagaliau į akis pasižiūri,
O gal ten giliai
Giliai paslapčia
Seniai ji svajojo
Pagauti mane.

Į meldus sulindusios pasakų fėjos,
Vėl kuždasi, baido jautrų laimikį.
Ausis vėl nulaižė pasiutėlis vėjas,
Bet laime žvejys iki galo dar tiki…

Iš kur tos bangelės atsirita tyliai –
Krūtimis gal undinės ežerą plaka?
Ir vėl tu, begėde, mane taip nuvylei,
Kaip viltį palikus auksinį peleką.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,
Tegul pagaliau į akis pasižiūri,
O gal ten giliai
Giliai paslapčia
Seniai ji svajojo
Pagauti mane.

Nerijus Laurinavičius
2020-07-23

2020 m. liepos 5 d., sekmadienis

Kaip poetai apiplėšė banką

Jei man paduosi
Šįryt ranką,
Mes eisim apiplėšti
Banką!
Ir spygaus iki soties
Internetai:
Kas išnešė maišus?! –
Ogi… poetai!

Tad lįsk greičiau
Į balaklavą,
Tuomet išdėstysiu
Tau planą:
Vos tik į tviskančią
Įčiuošim salę,
Iš karto teks pamiršt
Moralę;
Šiukštu, mes nenaudosim
Pistoletų,
O tik eilėraščius
Ir keletą sonetų…

2020 m. birželio 20 d., šeštadienis

(Ne)užmaršumas

Pasiklydęs kaip maistinė kandis,
Plazdenanti sparnelių užuomazgomis
Tarp gimimo ir mirties liudijimų:
Pasvertas, išmatuotas, paskiepytas,
Įbruktas
Tarp deklaruotinų pajamų eilučių,
Įvyniotas į statistinį šaltį,
Į institucinę foliją,
Apraizgytas laidais
Eiliniam elektrošokui –
Mes tave dar grąžinsim
Į žmogų,
Į pilietį,
Į sociumą,
Į kvailai išsišiepusį
Nepagydomą optimistą,
Į politkorektišką tvarinį,
Be nuostolių,
Be saulės šviesos,
Be sprogstamosios
Žydėjimo energijos...

Kvėpuok, nagi kvėpuok,
Gyvuly!
Mums tavęs reikia gyvo,
Nes mirusieji
Nebemoka mokesčių,
Ir jų nebepasiekia
Mūsų antstolių rankos.

Pasiklydęs kaip maistinė kandis,
Plazdenanti sparnelių likučiais
Tarp gimimo ir mirties liudijimų:
Leiskit, ar girdite, leiskit!
Dar šiek tiek parymoti
Ant neužmirštuolės žiedo.

N.L.
2020-06-18
Vasaros gatvės kiemas

2020 m. kovo 1 d., sekmadienis

2019 m. lapkričio 26 d., antradienis

Raudoni obuoliai

Raudoni obuoliai
Lapkričio gale
Šakų raizgalynėj
Nusispjovę į Niutono dėsnį,
Lyg perkaitusios
Būties lemputės
Prieššventiniam vajuj,
Kol prekybininkai,
Susikibę rankutėm,
Sušoks Kalėdų pasiutpolkę,
Kol Rašto aiškintojai
Nuskus ir išdarinės
Tekstą kaip karpį,
Kai į visas puses
Šaudys žodžių žvynai
Ir susmigs
Į baltus
Išsipūtusius pilvus,
Tu nulaižysi visus
Našlaičių prieglaudų
Langus
Kaip ištroškęs
Mieste pasiklydęs vilkas,
Kad spengiantis speigas
Po to
It patyręs graviruotojas
Išraižytų stiklą,
Tą binoklį
Į šitą
Supistą žiaurų pasaulį...
Žiūrėk, štai tenai buvo - -
Šlovė,
Dabar - - - vaitojanti iškamša
Sušluotų lapų krūvoj,
Aptaki ir gliti
Kaip rupūžė,
Kol klouno skruostu
Rieda
Mikroskopinė ašara,
Nenuščiūvant plojimams
Ir naujamečiam kvatojimui - - -
Kol raudoni obuoliai
Šakų raizgalynėj
Sausio pradžioj
Lyg priekaištas
Žinomiems dėsniams
Kužda:
„Galbūt kada nors
bus šviesiau, galbūt kada nors
bus šviesiau, galbūt kada nors
bus...“

Nerijus Laurinavičius
2019-11-26

2019 m. lapkričio 19 d., antradienis

Kas, ką, iš ko nusižiūrėjo


Žmogus beveik nieko gero nesugalvojo. Štai, skraidymą lėktuvais jis nusižiūrėjo iš paukščių. O jei ne varlės, mes niekada nebūtume išgirdę apie Rūtą Meilutytę. Todėl primigtynai siūlau pastatyti paminklą: a) Varlei b) Rūtai Meilutytei c) Rūtai Meilutytei, kuri ant delno laiko varlę; Paminklas galėtų stovėti nugriauto Lazdynų baseino vietoje.
Pabandysiu atspėti, iš ko žmonės nusižiūrėjo regbį. Ogi iš tokių vabalų, vadinamų elniaragiais! Daug elniaragių sulimpa į vieną darinį ir bando kažką kažkur nustumti. Jie dar naudoja krepšinio kamuolį, ant kurio prieš varžybas gerą pusvalandį pasėdėjo suaugęs dramblys. Tą kamuolį reikia, prasiyrus pro visų elniaragių priešpriešą, nugabenti į varžovų įskaitinį plotą arba įspirti į vartus, peraugusiais virpstais.

2019 m. lapkričio 18 d., pirmadienis

Laiškas iš dangaus

Rašau tau šviesų laišką
Iš dangaus.
Visai čia neblogai,
Jei kas paklaus,
Gali sakyti drąsiai:
Privalumų
Daugiau nei žemėj
Trainiotis su kūnu.

Vos tik atvykęs,
Petro paprašiau vaifai,
Bet jis tik nužvelgė mane
Skersai:
Kokių dar pageidausi procedūrų?
Pirmyn, neužlaikyk eilės
Prie durų!

Dangaus fojė
Ant balto debesėlio
Senelis sėdi mano
Susivėlęs.
Ką laiko rankoje,
Sunku nuspėti…
Bet argi tai ne
Švytinti planšetė?!

2019 m. rugpjūčio 16 d., penktadienis

Nedrebink, pilk dar vieną!

Atleisk man, mama,
Nes šiandieną
Esu vyresnis metais
Už tave,
Keičiu tuos keturis dešimtmečius
Į vieną,
Tiek nukulniavęs
Atbulas dykumoje…

2019 m. liepos 29 d., pirmadienis

Papasakok, brolau...

Papasakok, brolau,
Kaip reiks man mirti
Mirtį –
Kur galima statyti koją,
Kur geriau neminti...
Ir ar tikrai prie vartų lauks
Šventasis Petras,
Ar Kristus bus tasai
Neblėstantysis spektras?
Ar ten vaivorykštė,
Nelyg plaukų lankelis,
Apjuos mintis,
Kurias išgimdė
Šitas ilgas kelias?
Ar ten ir vėl visi
Susėsime prie bendro stalo,
Kurio ribų iš čia
Nė nesimato iki galo...
Ar ten pelekais žuvys
Glostys mūsų besparnystę,
Ar ten jau nebegalima
Taip sumaltai suklysti?..
Papasakok, brolau,
Kaip reiks mums mirti
Mirtį.

2019-07-...
Nerijus Laurinavičius

2019 m. gegužės 10 d., penktadienis

Išdegti

Išdegti
 
Išdegti - - -
Kaip išdega žolė po žiemos,
Susikurti ir persikurti
Iš naujo...
Tyčia
Mirčiai į šonkaulius,
Šypsena į saulės rezginį:
Še tau, vaškine bestija!
Žibučių aromatu
Per snukį...
 
Išdegti - - -
Susikurti ir persikurti
Sudužus į daugybę molio šukių,
Susirinkti, susiklijuoti,
Kol vėl
Pienės pūkeliu
Iš miesto pakilsi
Miško pusėn...
Aš tavęs ten jau lauksiu.
 
Nerijus Laurinavičius
2019-05-10

2019 m. vasario 6 d., trečiadienis

Begalinis virsmas

Ar užuodi mano sekundės
Sprogimo paraką?!
Mano veikliąją medžiagą,
Išdraskančią akis
Mirčiai,

Kai lėtai
Ant antkapio
Gula
Skeveldros atplaišėlės-snaigės.

Lėtai, lėtai,
Neprotingai lėtai
Ant gatvės žibintų,
Ant tvorų ir
Bažnyčios bokšto…

Ar užuodi mano sekundės
Sprogimo paraką? –

Ech, tavęs juk nėra, mirtie,
Tai tik mes nuolatos
(Ne)tyčia paslystam
Begaliniam virsmui…

Nerijus Laurinavičius
2019-02-06

2018 m. rugsėjo 23 d., sekmadienis

Grąžinkite kasdienybę!

Jei galite, grąžinkite
Neišdraskytą kasdienybę:
Be vėliavų, be kaspinų,
Be paranojiško patoso…
Siaurom gatvelėm šokinėjančių
Sekundžių šventenybę,
O jei grąžinsite, tai pažadu,
Kaip šuo džiugiai palosiu.

Jei galite, grąžinkite
Be proto trepsintį man Vilnių,
Kavos puodelį prie Naujamiesčio
Tuščios kavinės lango,
Kai darbo dieną
Sąžinei negraužiant
Nuoširdžiausiai tingiu ---
Tenai, kur troleibusai
Prie stoties
Vos skersgatviais
Tarsi gyvatės
Išsirango.

Nerijus Laurinavičius
2018-09-22

2018 m. rugpjūčio 27 d., pirmadienis

Balkaniška lopšinė

Aš – tik šiek tiek
Pralavintas
Nekirptas neveislinis
Šuo,
Prie balkanų balkono
Išlinkio
Stebįs,
Kaip naktis
Palengva susilieja
Su Juodosios jūros
Akiračiu
Bulgarijos žemėje,
Kai prie raudono
Vyno taurės
Lopšinę
Monotoniškai svirpia
Pasiklydus cikada - - -

N.L.
Elenite, Bulgarija
2018-07-22