Aną
savaitę lankėmės Nacionalinio dramos teatro apektaklyje „Apreiškimas Marijai“
(Paul Clodel). Režisierius – Jonas Vaitkus. Į salę prigūžėjo ne vienas šimtas
žmonių: teatro mylėtojai, snobai ir šiaip pasikultūrintojai
(koks baisus šitas žodis!). Trukmė – 3 valandos. Lauk išėjome nesulaukę pirmo
veiksmo pabaigos. Mirtinai nuobodu ir ištęsta.
Režisierius
– korifėjus, auksinis scenos kryžius ten už kažką... Tegul man (ne)atleidžia paviršinio
religinio psichologizmo apologetai – nyku kaip kaimo laidotuvėse. Na taip –
laikmetis, na taip – tokia tema, bet... Keisčiausia buvo tai, jog publika ar
dėl nuobodulio, ar dar dėl kažin kokių priežasčių kartais suprunkšdavo iš tokių
scenų, kurios nejuokingos nė per nago juodymą. Scenoje viskas priminė pigią
muilo operą, o dauguma žiūrovų turbūt mėgino pateisinti savo kilnų atėjimą į
salę, vardan „Apreiškimo Marijai“.
Medžiai
turbūt moka purtytis kaip šunys, ką tik išlindę iš ežero vandens. Tik jie
purtosi nuo vandens lašų. Ir tuomet į visas puses sklando geltraudoniai lapai –
nesibaigianti rudens valiuta. Nebepriklausomi sklandytuvėliai. Čia, žiūrėk,
užkietėję parkelio suoliukai šalia Prezidentūros tampa minkštais foteliais!
Tuoj
jų ir visai nebeliks – vien lapų krūva. Voilà, prisėskite! Ruduo, kaip niekas
kitas, nufotošopina pasaulį. Net ir
žandai šiek tiek parausta – kada gi pagaliau baigsis tasai medžių striptizas?
-
- -
Palei
Prezidentūros sieną kairėje ir palei lapų paklodes dešinėje slinkau iš pašalies
į pakraštį... Kur kur? „Iš pašalies į pakraštį“ – taip vadinasi mūsų bičiulio
Andriaus Kviliūno ir dailininko iš Kudirkos Naumiesčio Mindaugo Pauliuko bendra
paroda Senamiesčio dailininkų galerijoje (Totorių g. 22/4).
Turbūt
vidurrudenis. Sekmadienis. Įkyrūs lietaus vinys nuolat bando prismeigti
auksinius medžių lapus prie žemės, prie plento, tačiau pirmiau juos pasigauna
vėjas ir šluote šluoja į pakraščius. Ne visus dar lapus nusiraškė spalis – paliko
šiek tiek ir lapkričiui. Medžių lajos atrodo taip, lyg Didysis Kažkas ant jų
būtų išliejęs dangaus lavą.
O
mes beveik visą rudenį slepiamės „Palėpėje“. Užvakar grįžome iš Tauragės,
kurioje upė Jūra taip išsišoko iš krantų, kad net šlaitais ėmė kopti gyventojų
trobų link. Matyt nusprendė būti tikra jūra. Toje vietoje, kur anksčiau būta
kalnelio, nuo kurio reikėdavo leistis žemyn, jei norėdavai pasiekti vandenį,
dabar tikras baseinas – gali stačia galva iš karto nerti upėn-jūron (jei būtų
vasara). Jovaruose visi namų rūsiai apsemti, vanduo pakilęs kone iki kelių.
Daugybę metų nebūta tokio reiškinio. Pasaulinis tvanas. Visoje Lietuvoje
ūkininkai keikiasi dėl supuvusio derliaus.
Vakar
su Judita lankėmės VGTU „Palėpės“ teatre. Vietoje išgriauto „Lietuvos“ kino
teatro lavono sparčiai dygsta kažkoks šiuolaikinio meno centras. Čia visur
slypi mano vaikystės takeliai: šalia buvusio „Lietuvos“ kino teatro kažkada kaisdavo
pirtis, greta buvo maisto prekių parduotuvė „Sakalas“. Dabartinės Naugarduko
gatvės pradžioje ir tuomet, ir dabar – kavinukė. Kylant aukštyn, kairėje pusėje
buvo daržovių parduotuvė, kiek tolėliau – „Pionieriaus“ kino teatras, kuriame
žiūrėdavome „Na palauk!“. Sankryžoje su Mindaugo gatve – Chemijos institutas,
kuriame kadaise mokėsi mano mama. Pasukęs į kairę, atsiremi į Šaltinių gatvę,
kuri anuomet vadinosi Knyvos. Šioje gatvėje ir prasidėjo gyvenimo tyrinėjimai –
putplasčio bružinimas į grublėtą namo sieną. Taip mes kurdavome laivus ir
visokius kitokius niekus. Kartais prabružindavome ir gležnus pirštus, baltas
putplastis pasipuošdavo ryškiai raudonais akcentais. Bet apie ką aš čia?
Aaa...
apie VGTU teatrą „Palėpė“, kuris įsikūręs priešais išnykusį „Lietuvos“ kino
teatrą, Pylimo gatvės vidinio kiemo patalpose. Salė nedidelė, atrodo gana
skurdokai, bet čia įrengtas ir apšvietimas, ir įgarsinimo sistema. Žiūrovus
pasitinka spektaklio aktoriai, įspėja, kad spektaklio metu iš salės išeiti
nebus galima. Ore tvyro tirštas smilkalų tvaikas. Dekoracijų beveik nėra,
viskas išmoningai kuriama minimaliomis priemonėmis.
Kol sūnus Elijas sekmadienį su „Ąžuoliuko“ choru
koncertavo renovuotoje Šv. apaštalų Jokūbo ir Pilypo bažnyčioje (šalia
rekonstruojamos Lukiškių aikštės), Judita su žygeivių klubu iškeliavo į žygį
Dzūkijos takeliais. Dvidešimt keli keliautojai ir vienas šuo, aviganė Džina.
Miško keliais, laukais ir pievomis, palei upę Ūlą ir palei ežerą Lavysą, kur
kažkada leisdavome vėlyvus pavasarius, nutrepsėjo kone 28 kilometrus. Namo
parsirito vėlai, jau sutemus.
Kodėl visa tai pasakoju? Ogi todėl, jog kitą dieną,
Judita paėmė mane už pakarpos, pastatė ant kojų, liepė autis batus ir ištempė
keliauti kažkur greta namų, Salininkuose. Vienas vakarykščio žygio vadovų mat
jai sakė kitą dieną, jei skaudės kojas, jei blogai jausis ar panašiai,
pamėginti vėl truputį pasivaikščioti. Neva panašiai kaip su pagiriom.
Todėl dukrą Dorotėją pasiėmėme iš mokyklos ir patraukėme
žygin. Praslinkę pro sodų namelius netrukus atsidūrėme miške. Miškas kaip
miškas, gal ir ne iš jaukiųjų, pušys girgžda kaip nesutepti durų vyriai,
šilbaravykis pūpso greta tako. Milžiniški klevo lapai užkloję dar neįšalusią
žemę.
Šeštadienį
Judita nusitempė į spektaklį. VGTU teatras „Palėpė“, Pylimo g. Žiūrėjome Ray
Bradbury „Kostiumą“. Ji ne kartą buvo šio teatro spektakliuose ir grįždavo namo
sužavėta. Bet „Kostiumas“ kažkoks nevykęs. Lakstymas vardan lakstymo scenoje,
vartaliojimasis vardan vartaliojimosi. Gal pjesė skysta, o gal perteikta
balaganiškai. Jautiesi ne kažką gavęs, o sudirgęs. Lyg kas būtų į kavinę
įviliojęs gundančiais kvapais, o valgiaraštyje – vien šprotų paštetas
skardinėse...
Kas
buvo pirmasis Lietuvos hipis-alpinistas? Balys Sruoga! Skaitau įvairių žmonių
liudijimus apie šį keistą kūrėją (knyga „Balys didysis“).
Plaukai
iki pečių, gintaro karoliai ant kaklo. XX amžiaus pradžia. Ir, žinoma, pašaipos
iš visų pusių. Šaiposi nykštukai iš beveik dviejų metrų milžino.
Net
anekdotai sklandė apie Sruogos draugystę su Binkiu. Eina jiedu Laisvės alėja, o
Binkis stabteli ir užvertęs aukštyn galvą klausia:
-
Ei, Baly, kaip pas tave ten oras?
-
Šviečia saulė, – atsako Sruoga. – O kaip pas tave?
Metafizinis
ilgesys ir begalinis liūdesys, ataidintis iš vaikystės – nuskrendančio
(praskrendančio?) lėktuvo gausmas debesų pataluose... Man tas visaveriantis
jausmas pažįstamas dar iš savaitinio darželio laikų, maždaug nuo 1983 m. Vėlai
vakare, prieš užmiegant valdiškuose namuose...
Tuose
valdiškuose namuose buvo tokia išprotėjusi auklėtoja, kuri turėjo iš
rankšluosčių susivijusi bizūną. Nepaklusniems vaikams. Ji mums nuolat bandė
išaiškinti, kas tai yra tasai BIZŪNAS. Tikra veikėja, kad ją kur sutrauktų it
skersvėjis karvės tešmenį! Kai kuriems prasižengusiems vaikams ūkiniu muilu
išmuilindavo akis ir užrišdavo rankšluosčiu. Kad labiau graužtų.
Bet
kitą kartą užplūsdavo gerumo priepuolis. Vakarop netikėtai visą grupę vaikų
išsivesdavo į Nemenčinės plento miškus ir drauge kulniuodavome į parduotuvę.
Išprotėjusi auklėtoja visiems pirkdavo ledų. Ji būdavo gerokai įkaušusi. Kur ji
dabar, kvanktelėjusi ragana?
Neseniai
baigiau skaityti Tomo Sakalausko knygą „Regėjimų naktis“. Apie dramatišką poeto
Vytauto Mačernio gyvenimą ir kūrybą. Nedaug jam buvo skirta laiko šioje žemėje –
vos 23-eji metai, todėl viskas klostėsi labai intensyviai. Be to, koks
sudėtingas tai buvo laikmetis! Antrojo Pasaulinio karo mėsmalė.
Tomas
Sakalauskas, beje, miręs visai neseniai, meistriškai savo knygose atkuria
išskirtinių asmenybių gyvenimus. Vien ko verta „Miltinio apologija“! T.S. buvo
legendinio Miltinio biografas. Įdomu tai, kad Vytauto Mačernio ir Juozo
Miltinio bei jo aktorių Vaclovo Blėdžio, Donato Banionio gyvenimų linijos
susikirto paskutinėmis tragiško likimo poeto dienomis. Traukdamasis nuo
vokiečių bombardavimo Miltinis su aktoriais iš Panevėžio atvyko į Mačernio
gimtinę, Šarnelę. Įtampos kupinas akmirkas, svarstant, kur dėtis toliau, ši
įstabi kompanija išnaudojo savotiškų kūrybos vakarų improvizacijoms, kurios
vykdavo V. Mačernio namuose ir kitur.
Jei
kas nors šioje šalyje yra susireikšminęs, tai ilgos kelionės po daugybę svečių
šalių yra pats geriausias vaistas – antisusireikšminas.
Koncentracijos užtenka net ir drambliui!
- -
-
Per
daug aplinkui alkanų modernistų, kad dar rasčiau jėgų į kokią nors leidybą.
Visai neseniai pats lipau ant modernizmo grėblio, daugiau nebenoriu.
- -
-
Rugpjūčio 26 d.
Jei
netyčia tardami žodį „asmenybė“ sušvepluotumėte, išeitų „ašmenybė“. Bet tai
nebūtų pernelyg didelis nukrypimas nuo tiesos, nes asmenybė privalo turėti
aštrius ašmenis.
Nežinau,
kaip tenai atsidūriau ir kiek laiko visa tai truko. Pamenu tik tiek, jog visur
aplinkui buvo daugybė smėlio. Smėlis, smėlis, smėlis... vien smėlis. Tikrų
tikriausia dykuma. Nei žemės, nei dangaus, nei medžių. Anei žolelės jokios – ką
ir bekalbėti apie menkiausią šešėlį! Nė trupinio duonos, nė lašelio vandens.
Kaip ilgai taip klampojau vos vilkdamas kojas? Gal dieną, gal dvi, gal savaitę...
O gal mėnesį, metus, amžinybę. Tiek, kiek buvau ir esu žmogus.
- -
-
Ir
staiga tolumoje, tenai, kur turėtų būti horizonto linija, jau beveik sutemus
išvydau tarytumei švieseles. Sukaupęs paskutiniuosius jėgų likučius,
paspartinau žingsnį. O gal man taip tik atrodė. Nesvarbu. It uodas į laužą
veržiausi švieselių link.
-
- -
„H-O-P-E“
– ryškiai švietė keturios tūrinės žmogaus aukščio raidės virš degalinės
stogelio. Nesąmonė! Ar gali taip būti? Ką reiškia tasai užrašas? Stipriai
įsikandau į riešą. Šviečiančios raidės virš degalinės neišnyko. Iš ašarojančių
akių byrėjo smėlis.
Lygiai
25 metai praėjo nuo mamos mirties. Vėliau visos Mindaugo karūnavimo dienos mam
niekada nebuvo šventė. Mamos mirtis mane nukarūnavo, kai buvau vos trylikos
metų. Mamai buvo vos 39-eri. Lygiai prieš 25 metus viskas aplinkui Lietuvoje
degė kone tiesiogine žodžio prasme. Įsismarkavo 40-ies laipsnių karštis. Žalių
plotų beveik neliko. Mirtis karštais padais sutrypė viską. O dar sako, kad ji
šalta!..
-
- -
Kaip
nekenčiu buities! Ji turbūt reikalinga tam, kad trukdytų būčiai. Įkyriai. Net
ir buities panašus skambėjimas (buitis-būtis) yra klastingas, siekiant
apgauti besiblaškantį žmogų. Kažkas minėjo apie netikrus pranašus. Sakė, jų
reikia saugotis. Velnias, apsimetantis Kristumi. Buitis, apsimetanti Būtimi.
Pastaruoju
metu mus ima persekioti... Indija. Vakar vakare, jau baigiant groti įprastoje
vietoje (Didžioji g.), prie lagamino, skirto praeivių monetoms (įvertinimui),
priėjo augalotas vyras, apsikarstęs instrumentų dėklais. Įmetė eurų, ėmė
lankstytis ir nuoširdžiai dėkoti. Baigę groti kūrinį, pasikvietėme jį arčiau
savęs, įsikalbėjome. Jis labai džiaugėsi girdėdamas mūsų „Gatvės muzikantą“.
Likimo brolis. Ką tik baigė groti Pilies gatvėje, o kitą dieną jau išvyksta į
Frankfurtą, kuriame gyvena ir laikosi vien grodamas gatvėje.
Dalį
metų praleidžia Indijoje, kurioje ir išmoko groti įvairiais netradiciniais
instrumentais: bansuriu (indų fleita), dūdmaišiu ir kt. Gyvena komunose,
įrašinėja albumus. Vieną iš jau išleistų penkių padovanojo mums. „Brasil Jazz“
or „Bansuri North Indinian Bamboo Flute (Nadaprem)“. Nadaprem – tai multiinstrumentalistas
Ernestas Jepifanovas, tarptautiniu mastu įvertintas lietuvių folkroko grupės „Atalyja“
narys, netradicinės muzikos festivalių dalyvis.
„Atalyja“
arba, kitaip tariant, „atlyja“, angliškai verčiama „The rain is comming“. Lietuvon
tikrai atlijo kaip reikiant. Jau beveik visą savaitę gyvename tarsi
lietvamzdyje. Trečia vasara iš eilės šuniui ant uodegos nusitaikė. Nuolat
varvanti šuns uodega. Nors susikrauk palapines ir tuojau pat šiaušk kur nors į
Kroatiją.
Tą
birželio pabaigos vakarą indas Anupas tęsėjo pažadą ir Didžiojoje gatvėje
pasirodė apsivyniojęs ryškiaspalviu šalikėliu (skara?). Labai nudžiugo pamatęs
Dorotėją ir iš karto jai pažadėjo nupirkti... keptų obuolių. Kažkur tokius
turbūt buvo užmatęs. Atrodė energingas ir pasitikintis savimi, lyg Vilniuje jau
būtų buvęs ne antrą dieną, o antrą mėnesį.
Pavadinkime
susitikimą ne pietumis, o vakariene, nes susitikome apie 19 val. Iki to laiko
Anupas su keliomis turistų grupelėmis spėjo apibėgti keletą alternatyvių turų
po sostinės senamiestį. Sakė mėgstąs kiek kitokį turizmą. Pavyzdžiui, kai
viešėjo Ekvadore, lankėsi tokiame bare, kuriame lankytojai gulasi į karstus, o
vyną jiems padavėjai atneša ne taurėse, o... kaukolėse! Vėliau, parodęs baro
nuotrauką žmonai, švelniai tariant, liko nevisai suprastas.