Miesto poezijos grumstai

Tenai, kur miesto
Šaligatviais
Šunkeliai
Vizgina uodegas,
Kur kava apsiblaususios
Damos su pudeliais
Retkarčiais sužaidžia šaškėmis,
Tenai, kur vyrai,
Išmesti pro duris
(nes kazino juk neturi langų?)
Baloje konstatuoja
Fizinį (dvasinį?)
Savo bankrotą.

Karas, tiltai, užmačios ir vagys

Juk žinau, jei asfaltas
Turėjo teisę
Sustingti į kelią,
O tiltai - iš kranto į krantą
Perkelti paštą ir pieną
(net karo metu, kai iš jų
dažniausiai nelikdavo nieko),
Žinau,
Kad turėjo taip būti,
Reikėjo…
Juk tokios tokelės,
Užmačios tokios - - -

Dundėjimas

Jis negalėjo prisiminti, kurią akimirką visa tai prasidėjo. Ausyse staiga ėmė kurtinamai ūžti ir stulbinamai dundėti, tarsi tūkstančiai laukinių arklių negailestingomis kanopomis tryptų kruvinais žolės gabalais plyštančią žemę. Tarsi tūkstančiai reaktyvinių lėktuvų variklių negailestingai gaustų kukliame bendrabučio kambarėlyje.

Pagrindinė klaida

Pagrindinė jūsų –
Suaugusiųjų –
Klaida
Yra ta,
Jog manydami
Esą suaugę,
Jūs
Daugiau
Nebeaugate, –
Pagalvojo trimetis Elijas,
Netyčiom išsitiesęs
Dangop nusidriekusios
Pušies
Šešėlyje.

Nebūties antitezė

Kapinaitėse vaikas
Lyg mirties antitezė,
Lyg nuolatos atgyjantis pradas –
Protėvis ir pradžiamokslis.

Prototipinė pienė

Iš žemės kraujo
Juodžemio spąstų
Iš etaloninės druskos
Sąstingio jungo
Kartėjančiu stiebu
Lyg kopėčiom
Kopianti Saulėn
Pirmoji
Iš tikro pirmoji
Prototipinė pienė

Imperijos laikrodininkas

Imperija, kaip ir pridera imperijai, driekėsi nuo jūros iki jūros. Ją valdė griežtas, bet teisingas imperatorius. Iš protėvių jis paveldėjo laikrodį. Niekuo neypatingą, paprastos konstrukcijos, nesudėtingo mechanizmo delno didumo prisukamą laikrodį.

Auksinė formulė

Nors toji šalis buvo pasakiškai žavi, visai ne dėl to į ją traukė virtinės turistų iš visos senutėlės Europos ir net iš už griausmingojo Atlanto. Nedidelė, bet graži kaip nesibaigianti vaikystės pasaka.

Poeto Lie - Žuvis

Poeto liežuvis. Язык поэта. Ne ką mažiau turi teisių būti išvirtas, nei kiaulės... liežuvis. Delikatesinis poeto liežuvis subtiliems meno valgytojams-gurmanams ir virškintojams. Išvirtas apgailėtinai susireikšminusios bohemos sultyse. Gardus ir minkštas poeto liežuvis. Be kaulų. Nesibaigiantys „prasmingi“ įvaizdžiai nemėgsta kaulų. Kuo toliau nuo Dievo, tuo daugiau „prasmių“, neįkandamų bedančiams vaikams. Vaikams, kurių širdžių kraujagyslės kol kas dar netapo marionečių virvelėmis.

Maldos kambarėlis

Nuo protėvių maldų
Maldaknygių sulipę lapai,
O pirštų antspauduos
Tebeplaka dar širdys,
Atrodo viskas buvo
Lyg ir vakar - - -