Kutena širdį švelniai, o jinai,
Sugundyta jo pirštų stebuklingų,
Galop prieš mirtį išsirengs nuogai...
Štai aš visa, ir jokios jokios sagos
To mano džiaugsmo nebeužsagstys!
Iš kurgi toji atvirybė rados,
Kai į kišenę žvalgos Nebūtis?..
Žinau, kišenvagė ji, ir paleidžiu –
Gyvenimo stoty lai sukas, lai...
Be žodžių šiandien aš gimstu, be raidžių –
Nebeįdomūs Nebūties žaislai...
Ir vėl ruduo už marškinių užlindo...
Kutena širdį švelniai, o jinai,
Akimirkai vienai tiktai sustingo –
Ir ta akimirka išliko amžinai...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą