(One flew below the Cuckoo’ s nest)
Kad ir kaip keistai tai skambėtų, tačiau yra amerikietiškų filmų, kuriuos žiūrėti „galima“. Vienas tokių – kultiniu vadinamas Milošo Formano režisuotas „Skrydis virš gegutės lizdo“, 1975-aisiais metais pastatytas pagal Ken Kesey to paties pavadinimo knygą. Sakau „galima“, nes didžioji dalis amerikietiškos produkcijos bent truputį linkusiam mąstyti žmogui yra nesuvokiama ne tik protinėje, dvasinėje ar panašiose plotmėse, tačiau, regis, yra neįmanoma ištverti net ir fiziškai. Tokio kino produkcija veiksmingesnė už bet kokią lobotomiją, o pats šlykščiausias žanras iš visų – turbūt trileris, ne ką mažiau šlykštesnis už pornografijos ir siaubo žanrus (jei pornografiją išvis galima vadinti žanru).
„Skrydis virš gegutės lizdo“ – tikrai ne trileris, ne pornografija ir ne siaubas. Nors žiūrint į aktorių įkūnytus personažus tragikomiškais šiurpuliukais nuvilnija kūnas – siaubingai puikiai atrinkti aktoriai – vien tik ko vertas Didysis Vadas, metisas! Daug kas šį filmą vadina drama. Tai suprantama, tačiau dramos žanras čionai lyg ir „perspjaunamas“, nes už skausmingai komiškų veikėjų dialogų aiškiai slypi kai kas daugiau. Tam tikra „nutylima“ medžiaga galimiems tolimesniems egzistenciniams pasvarstymams, interpretavimams.
Iš vienos pusės, pagrindinė kūrinio idėja spindi kuo aiškiausia dienos šviesa – nėra dėl ko per daug laužyti galvą: dar nelobotomuotos asmenybės maištas prieš zombifikuojantį ir pagal pačio žemiausio biologinio lygmens kartelę viską niveliuojantį Sindikatą – įsisenėjusiai pūliuojančią santvarką, kurią nepriekaištingai atstovauja cheminiais vaistais ir moraliniu spaudimu-teroru manipuliuojanti Didžioji Sesuo bei seniai patys nebesugebantys mąstyti jos parankiniai-tvarkos prižiūrėtojai – juodaodžiai baltachalačiai vyrukai. Nenuostabu, kodėl tarybiniais laikais, sako, tekdavo šį filmą žiūrėti iš po antklodės arba sandariai užvėrus langines ir užtraukus užuolaidas. Prievarta ir bedievyste springstantis monstras paniškai bijo bet kokio laisvos ir nebijančios asmenybės virptelėjimo ar jo kurstymo. Ties kruvinais liūto žabtais staiga suplasnojantis drugelis žadina neregėtą įsiūtį.
Elektros šokas, vaistai, lyg jūros liga sūpuojančios tendencingai užprogramuotos grupinės „terapijos“ – pačios lengviausios ir paprasčiausios nuasmeninimo priemonės. Tiesa, keli personažai atvirai pripažįsta savanoriškai sutinką su jų „nuasmeninimo“ programa. Tai pavargę, gyvenimu nusivylę, tikėjimą praradę žmonės, kuriems jų pačių asmenybių griuvėsiai tapo per sunki našta. Tačiau būtent tokie žmonės neretai paradoksaliai išsaugo kur kas didesnį tikrosios laisvės ir gyvybės proveržio potencialą, nei tie, kurie pilvais šliaužioja visais įmanomais būdais bandydami įtikti klastingai besišypsančiam monstrui ir taip užsitikrinti šiltesnę vietelę jo pašonėje.
Iš kitos pusės, pagrindinės kūrinio idėjos, mano manymu, nereikėtų idealizuoti iki begalybės. Neretai krenta į širdį tai, jog kovai su žmogaus nuasmeninimu pasirenkami ne visai tikę būdai. Šiuo atžvilgiu, pati teisingiausia turbūt būtų Didžiojo Vado, metiso iš pat pradžių užimta pozicija (apsimetimas nieko negirdinčiu, nieko nekalbančiu ir nieko nematančiu), nes tik tokiu būdu, atmetant indiferentiškumą kaip silpnąją asmenybės pusę, jis iki pat galo geba išsaugoti savo vidinę laisvę, kadangi mėginimas kovoti su sistema tiesioginiu būdu lemia mažų mažiausiai pirštų netekimą – tarsi rankas kištum į galingas švilpiančias stakles taip mėgindamas jas sustabdyti. Jei tikroji laisvė tebūtų vien išorėje, tuomet iš tikrųjų galbūt užtektų kovoti už ją vien išoriniame lygmenyje, o pergalės rezultatas išties žibėtų perdėm amerikietiškomis klišėmis – kelios kekšės pašonėje, po burbono butelį kiekvienoje kišenėje, havanos cigaras dantyse ir pilnos saujos lošimo žetonų. Žiūrint šiuo kampu Didysis Vadas yra pranašesnis kovotojas už revoliucingąjį Randle Patrick McMurphy (Jack Nicholson), kuris siekdamas išvengti, jo manymu, didesnės kalėjimo nelaisvės, pakliūna į absoliučią „beprotnamio“ nelaisvę ir žūtbūt mėgina tiesmukai viską keisti iš esmės. Bėgimas nuo „vilko“ garantuoja, kad tolimesniame kelyje sutiksime „mešką“? Taip, jeigu nepripažinsime, jog iš tikrųjų nelaisvės „kibirkštis“ įsižiebia kažkur atokiuose dvasios užkulisiuouse, ir tik ją užgesinus, vieta, išorinis pasaulis įgyja antraplanę reikšmę. Todėl filme visų ligonių pasprukimas į laisvę (pažvejoti į vandenyną) yra simboliškai laikinas.
Tačiau visgi negalima sakyti, jog Randle Patrick McMurphy pastangos yra visiškai bergždžios. Išoriškai sužadintas zombifikuotas žmogus bent jau trumpą laiką kažkiek atgavęs savivoką ir pajutęs savivertę, kiek mažiau pasiduoda nuolatiniam impulsui „plaukti pasroviui“ arba vis labiau stimuliuoti savo padėties beviltiškumą.
Žiūrint iš krikščioniškosios pozicijos, žmogus tampa vis labiau nelaisvas, kai jame vis labiau įsiviešpatauja nuodėmės. Nuodėmės vergas išoriškai gali atrodyti labai laisvas, bet tai nepanaikina vidinės padėties komplikuotumo. Dėl to pasprukimas už geležinės administracijos sienų negarantuoja pančių ir grandinių išnykimo. Nešdamiesi nuodėmę kartu savyje nešamės ir pačią giežčiausią bei despotiškiausią „administraciją“. Kaip su tuo kovoti – atskira kalba.
Gal būtų kiek ir per drastiška sieti analizuojamą siužetą su bibliniais motyvais, tačiau tam tikrų paralelių galima ryžtis paieškoti. Pagrindinį „revoliucionierių“dėl tam tikrų liguistų savo baimių išdavęs, o po to nusižudęs jaunuolis – tarsi Judas, kuriam buvo patikėta labai daug, bet kuris (lyg iš anksto tai būtų buvę galima numatyti?) visgi nepateisino vilčių. Tokiu atveju, Randle Patrick McMurphy – savotiškas „Išganytojas“, o visi kiti psichiniai ligoniai – vos ne „apaštalai“. Tačiau visame tame apgaulingame „atpirkime“, neva turinčiame dovanoti laisvę, kažkodėl labiau išryškėja antikristinis charakteris. Kaip kreivų veidrodžių šalyje iškreiptas vaizdas. Nesugebėjimas pasprukti pro atvirą langą taip pat galėtų būti simbolinis. Jei pripažinsime, kad pasninkas ir susilaikymas gali padėti įkvėpti išties gryno oro, tai, savaime suprantama, burbono buteliai ir kekšės mums niekaip negalės tapti siekiamos laisvės simboliais. Laisvai nuo „šio pasaulio“ sielai vien išorinę pusę akcentuojanti sistema, kurią galutinai trūkus kantrybei mėginama tiesmukai pasmaugti (Didžioji Sesuo), tampa tik efemeriška duotybe, su kuria neverta net ir diskutuoti.
Didysis Vadas, metisas, yra ištikimas draugas, o tai tam tikra prasme liudija vidinę jo laisvę, dėl kurios jis visą laiką buvo sunkiai pasiekiamas administracijai. Vidinė laisvė padėjo „su šaknimis“ išrauti iš vietos drambliui nepajudinamą ligoninės fontaną ir juo perskrosti „Sindikato“ sienas, už kurių atsivėrė laisvas kelias į plačius indėno širdžiai artimus laukus. Įvyko vidinės ir išorinės laisvių susiliejimas. Tiesa, jaudinantis Randle Patrick McMurphy uždusinimas – dvasios išlaisvinimas iš vien biologinėmis funkcijomis paversto kūno iš vienos pusės yra ryžtingas dramatiškas Didžiojo Vado apsisprendimas nepalikti draugo nelaisvėje, betgi iš kitos pusės kartais gali būti traktuojamas kaip eutanazijos pateisinimas.
- - -
Skrydis virš gegutės lizdo? Kaip žinia, gegutės lizdų nesuka. Skrydis virš to, ko nėra – skrydis virš iliuzijos? O gal gegutės lizdu galime vadinti tą teritoriją, kurią išsikovoja iš „pakišto“ kiaušinio išsikalęs gegužiukas, negailestingai žemyn nublokšdamas viską, kas nėra jis pats?..
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą