Kai buvau mažas, labai mėgdavau žaisti... su degtukais. Po tokio sakinio turbūt tikėsitės išgirsti, jog man taip pat labai patikdavo kišti pirštus į rozetę... Ne, ne, degtukų nedegindavau, o su jais iš tikrųjų žaisdavau! Netgi ne su jais, o labiau su pačiomis dėžutėmis. Pamenu, man tai būdavo pati geriausia dovana. Į violetinį popierių įpakuota degtukų dėžučių kaladė. Tik, susimildami, nepradėkite manęs gailėtis! Vienas senų laikų pažįstamas mėgdavo sakyti: „Sunki vaikystė: mediniai žaislai, vežimėlis be dugno...“. Po šių žodžių prisišliedavo prie sienos ir garsiai nusikvatodavo. Visiškai nesunki – būtumėt matę, kokias pilis pastatydavau! Jose „apgyvendindavau“ lieknus medinius žmogeliukus, kurių rudos potencialiai karštakošiškos galvos spindėdavo iš pasitenkinimo. Visgi jie buvo taikūs ir labai geranoriški. Tokia tad medinė pasaka – su trupučiu sieros ir su violetiniais popieriaus kilimais.
Užteks girtis! Žinoma, vaikystė niekur neprapuola. Jos užtaiso gali užtekti visam likusiam gyvenimui. Jei mandagiai nepaprašome nešdintis lauk iš surambėjusios širdies... Nori ar nenori, ateina laikai, kada kai kurios potencialiai karštos galvos staiga ima naudoti, pritaikyti savąjį potencialą, savąją sierą.
Tą įsimintiną naktį nenoromis tapau savotišku jų sapnų sargu. Iš tikrųjų jie turėjo mane saugoti, o ne aš juos. Bet kam gi saugoti bergždžią orą, kuriam juk nieko bloga negali nutikti?.. Kareiviai irgi miega. Net jei jiems niekas seniai neberašo laiškų. Už purvinu celofanu aptrauktų lango rėmų girdėjau monotoniškus sunkius žingsnius, kurie tai šiek tiek nutoldavo, tai vėl priartėdavo. Kadangi sargybiniai visgi nemiegojo, aš beveik visai nusiraminau ir lengvu žvilgsniu nužvelgiau į priešrytinio sapno gelmę nugrimzdusias kareivines.
„Viešpatie, juk jie dar visiški vaikai!“, – pirmoji mintis, kuri šovė į galvą ir strimgalviais per širdį nusirito į kulnus. Priešo teritorijoje įmigę kūdikiai. Ar kūdikiai gali turėti priešų? Ar jie gali suvokti teritorijų ribas, įžiūrėti riboženklius? Nepaisant to, jog kol kas tik kai kuriems kalėsi reti pūkuoti ūseliai, jie jau vis dėlto buvo kareiviai. Asmenybės kulto desantai. O kas slypi už asmenybės kulto fasado? Ar tik juo nuolatos nesidangsto elementarioje (hiperbolizuotoje?) tuštybėje bei puikybėje visiškai pakrikusios dvasios šmėklos? Už akį glostančių eksterjerų, už sinchroniškų įmantrių masinės gimnastikos pratimų judesių, už rėkiančių, garbinančių, šlovinančių plakatų, transparantų šydo tvyro niekada nevėdinamo mauzoliejaus dvokas. Asmenybės kultas yra apgraibomis vaikščiojantis mauzoliejus. Stabas, įžūliai reikalaujantis jaunų kareivių mėsos. Asmenybės kultas paniškai bijo Kristaus žvilgsnio, todėl nuo galvos iki kojų apsiginkluoja ilgasnapėmis į visas puses besisukinėjančiomis šarvuotomis puolimo priemonėmis, balistinėmis raketomis, branduolinėmis galvutėmis... Iš kur žinosi, iš kurios pusės gali užklupti Dievas... Asmenybės kultas ilgainiui neatpažįstamai suardo net ir patį asmenį, palikdamas vien savimi patenkintą, tačiau beprotiškai įbaugintą pamėklę.
Tą labai vėlyvą naktį arba, kitaip tariant, itin ankstyvą rytą, kai visas Pasaulis sustingsta ribinėje rimtyje, kai net pelės išsinešdina iš sujauktų bei pritrupintų virtuvių, aš regėjau vaikų sapnus. Kūdikių sapnus. Kareivių sapnus! Vienas iš jų meilės pritvinkusiu delnu glostė raumeningą it sniegas švytintį žirgą, kuris ramiai rupšnojo sultingą birželio žolę, kartais žvilgtelėdamas į bekraštes tolumas. Kitas glostė... pilvą. Jaunos dailios žmonos pilvą, paslaptingas įsčias, kuriose jau plakė iš Amžinybės tylos susikoncentravusi nauja širdis. Trečias į didelius medžiaginius maišus svajingai guldė kietus prinokusius obuolius, kurie spindėjo kaip rugpjūčio žvaigždės. Ketvirtas viltingai iš valties žvelgė į šalia vandens lelijų laikinai įsnūdusią plūdę.
O šalia gultų pasitempę stovėjo šautuvai. Pasijutau šiek tiek nejaukiai. Trumpam sulindau į vieno ginklo vamzdį, iš kurio gilumos žiūrint itin susiaurėjo ne tik kareivinės, jas supantis Pasaulis, bet net ir kareivių sapnų akiratis. Aplinka regėjosi ribotai, tvankiai ir suslėgtai. Iš tikrųjų tai buvo ne ginklas, nes juk ginklu yra ginamasi, o ne puolama. Tačiau asmenybės kulto aukurui žūtbūt reikėjo jaunų kareivių mėsos. Už purvinu celofanu aptrauktų lango rėmų tebedunksėjo monotoniški sunkūs sargybinių žingsniai, kurie tai šiek tiek nutoldavo, tai vėl priartėdavo.
- - -
Netrukus pritrūkau oro ir pro plyšį celofane išslydau į blunkančią naktį. Priešo aviacija kareivines užklupo it klastingas priešryčio vagis. Negaliu apsakyti, kaip man tuomet skaudėjo tą vietą, kurioje kažkada plakė širdis, kai mačiau kaip kartu su kareivinėmis pragariškai pleškėjo į Rojų išslystantys kūdikių-kareivių sapnai.
2012 01 05
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą