Ypač naktį... Ypač naktį, kai išorinė ir vidinė tamsa prasiskverbdavo viena į kitą, kai jis nebegalėdavo atskirti, kuri yra kuri, ypač naktį, kai iš paskutiniųjų apgraibomis mėgindavo užčiuopti klaidžiojančios savivokos virveles... Rezultatas niekada neatitikdavo giluminių lūkesčių.
Jis, kuris puikiai išmanė vidaus degimo variklio veikimo principus, tačiau absoliučiai niekuo netikėjo (nei Dievu, nei Grybauskaite), penkiasdešimt penktaisiais savo iš pažiūros niekuo neišsiskiriančio gyvenimo metais kažkodėl sunerimo. Tasai nerimas nebuvo nei emocinis, nei psichologinis, o veikiau nepaliaujamai besiskverbiantis iš kažkokių dar nepažintų egzistencinių-dvasinių klodų.
Kasdien jam vis sunkiau sekėsi identifikuoti savąjį kūną, kuriame, regis, netikėtai radosi tam tikras paslaptingas pradas-sėkla, nebeišsitenkanti kaulų ir kraujo rėmų duotybėje. Kasdien jam vis sunkiau sekėsi identifikuoti supančią aplinką, kuri vis labiau rodėsi santykinė. Kartais užvaldydavo nepaaiškinamas noras pabučiuoti visą Kosmosą (galbūt net tai, kas už jo), kiekvieną augalo ląstelę arba kiekvieną kelyje sutiktą žmogų.
Kasnakt beveik be sąmonės jis įnirtingai grabaliodavo purius patalus ir grubų kūno paviršių, vis bandydamas sučiupti tą nematomą jungtį-laidą, kuriuo galėtų tekėti Pirmapradžio energijos šaltinio-Dangiškosios šviesos srovė, nuolatos verčianti plakti nepailstančią širdį. Vidaus degimo variklio veikimo principas jau seniai nekėlė jokių abejonių, bet kas įžiebė tąją karštąją per amžius negęstančią kibirkštį, mūsų krūtinėse virstančią unikaliu nepakartojamu ritmu, kuris turbūt yra Tobulojo Visaaprėpiančio Ritmo atgarsis?
Racionalus protas kuo puikiausiai suvokia elektros energijos prigimtį, maitinimo elementų esmę, naftos gavybos būdus ir cheminę jos sudėtį, alternatyvių energijos šaltinių galimybes... Daug ką suvokia racionalus protas, tačiau to esminio nematomo laido nei regi, nei juo labiau galėtų jį paaiškinti, net jei ir regėtų. Protui reikia nusileisti į širdį – kitaip jis niekada nepraregės.
Kada liausis plakusi taktiškoji širdis? Po metų, o gal šią akimirką? Kas ją įkėlė į mano krūtinę tarsi inkilą, kuriame kiaušinius gali sudėti tiek Gėris, tiek Blogis, tiek Šviesa, tiek ir Tamsa? Kas iš to išsiris?
Juk jam taip ir nepavyko puriuose pataluose užčiuopti nei jokių į kūną įaugusių laidų, nei maitinimo elementų, nei akumuliatoriaus, nei...
Žemiškasis maistas niekuo čia dėtas.
Palaipsniui gimė Meilė.
Ypač naktį.
2010 11 24, Nerijus Laurinavičius
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą