Krikštas yra Kristaus atpirkimo įvykdymas individualinėje žmogaus prigimtyje. Tiek gimtoji nuodėmė, tiek bet kuri kita atskiria žmogų nuo Dievo, pastato jį nebūties kelin ir, Šventojo Rašto žodžiais kalbant, pasodina jį mirties unksmėje. Nusidėjėlio kelias eina į visišką nuasmenėjimą, į visų būties galių suglebimą, į dvasinę ir net kūninę prostraciją. Žmogus, būdamas laikomas Aukščiausiojo valia ir sykiu nuo šios Valios nusigrįžęs, negali nieko kito laukti, kaip tik visiško išsekimo. Jeigu tad psalmininkas, lygindamas teisųjį su nusidėjėliu, sako, kad bedieviai yra „kaip pelai, sklaidomi vėjo“ (Ps 1,4) arba kad „jie greitai kris kaip šienas ir suvys kaip žalia žolė“ (Ps 36,2), tai jis čia kaip tik ir turi galvoje šį esminį išsekimą, nors iš viršaus ir atrodytų, kad piktiesiems nėra „jokių kentėjimų“, kad „jie nedalyvauja žmonių varguose ir neplakami kaip kiti žmonės“ (Ps 72, 4-5). Nuodėmė yra nusigrįžimas nuo Dievo ir tuo pačiu atsigrįžimas į nebūtį. „Aš mačiau, - sako psalmininkas, - bedievį, kuris kėlėsi puikybėn ir plėtėsi kaip šakotas kedras; praėjau, ir štai jo nebebuvo; ieškojau jo ir neberadau“ (Ps 36, 35-36). Nuodėmės pažadintas putlumas yra netikras: jis nėra būtis, bet tiktai būties kaukė, todėl nykstanti kaip ir visos apgaulės.
Antanas Maceina, „Saulės giesmė“.
