Miškuose, virš miškų ir netgi po jais…
Ar galėčiau taip grubiai beviltiškai klysti? –
Štai ir čia ji siūbuoja šiaudiniais eglutės žaislais…
Štai ir čia – tarp sulipusių puslapių pasakų miego
Tingiomis raidėmis amžinai atmintin įsispaudžia,
Sukietėjusu oru nuo jos sapnuose vis miegodamas bėgu,
Bet rytojuj pabudęs į vakar vėl traukiu, nes maudžia…
Ar girdi, kaip truputį liūdėdamas tirpsta užmiesčio sniegas?
O pavasario vėjas virtuoziškai groja pakelių tvoromis,
Kai arbatos jaukumą įsiurbdamos traukiasi žiemiškos pėdos,
Vieversiais aš apgirtęs vaikystėn šuoliuoju jomis…
