2012 m. rugsėjo 15 d., šeštadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (14). Pereinamoji taurė.


Atleiskite, bet jaučiuosi kaip upėtakis. Iš gimtųjų garbanoto upeliuko džiugesių įmestas tiesiai į prekybos centro maišelį. Turbūt nereikia papildomai pabrėžti, kad dabar man per daug oro, o tuo pačiu jo ir gerokai trūksta, todėl mintys gali būti šiek tiek trūkčiojančios, išsibarsčiusios bei neadekvačios. O gal ir ne!

Gal aš greičiau… drugelis. Akiniuoto pirmūno gaudyklėje. Tasai smalsus žvitrių akučių žvilgsnis vis mėgina įskaityti mano laisvės rašmenis ant be paliovos plazdančių sparnų. Jis nė neįtaria, jog čionai slypi užburianti visų laukų platybių pasaka. Jam tiesiog tesu kolekcinis vienetas, kuriuo galbūt net bus galima pasipuikuoti prieš kitus akiniuotus pirmūnus. O paskui, beveik neabejoju, atsidursiu storame apdulkijusiame albume, greta kitų džiovintų drugelių, užklotų matiniais albumo lapų priešlapiais. Užmirštas, visiškoje tamsoje ir tik retkarčiais atverčiamas šviesop.

2012 m. rugsėjo 9 d., sekmadienis

Iš nematomo žmogaus užrašų (13). Naktinis oro uostas.


Rrrrrrrrrrrrrrrrr... Tyliai ir monotoniškai urzgia palatos lempos. Ilgos, baltos bei trapios kaip ledo kardai. Jų akinanti šviesa slysta žemyn, atsimuša į visiškai plikai skustą berniuko galvą ir nepastebimai išsibėgioja po tamsiausius užkampius, klastingai tylinčius tarp ligoninės spintelių bei lovų. Sesutė laibu delnu mėgina pridengti žiovulį, tačiau šis pasirodo esąs gerokai platesnis – akimirką net išsigandau, jog galiu būti prarytas dar nė neprasidėjus šiam pasakojimui. Netrukus ji tartum sraigė susitraukia į savo baltojo chalato gelmę, visu korpusu truputį „paslysta“ nepatogioje kėdėje, o tylų lempų urzgesį užgožia traktoriškas knarkimas. Visa laimė, tai tebuvo epizodinė įmygio ekspresija, daugiau nepasikartojusi iki pat ryto.