Vaišinkitės!
Fotoreporteris Ledkalnis,
2012 09 22.
2012 m. rugsėjo 22 d., šeštadienis
2012 m. rugsėjo 15 d., šeštadienis
Iš nematomo žmogaus užrašų (14). Pereinamoji taurė.
Atleiskite, bet jaučiuosi kaip upėtakis. Iš
gimtųjų garbanoto upeliuko džiugesių įmestas tiesiai į prekybos centro maišelį.
Turbūt nereikia papildomai pabrėžti, kad dabar man per daug oro, o tuo pačiu jo
ir gerokai trūksta, todėl mintys gali būti šiek tiek trūkčiojančios,
išsibarsčiusios bei neadekvačios. O gal ir ne!
Gal aš
greičiau… drugelis. Akiniuoto pirmūno gaudyklėje. Tasai smalsus žvitrių akučių
žvilgsnis vis mėgina įskaityti mano laisvės rašmenis ant be paliovos plazdančių
sparnų. Jis nė neįtaria, jog čionai slypi užburianti visų laukų platybių
pasaka. Jam tiesiog tesu kolekcinis vienetas, kuriuo galbūt net bus galima
pasipuikuoti prieš kitus akiniuotus pirmūnus. O paskui, beveik neabejoju,
atsidursiu storame apdulkijusiame albume, greta kitų džiovintų drugelių,
užklotų matiniais albumo lapų priešlapiais. Užmirštas, visiškoje tamsoje ir tik
retkarčiais atverčiamas šviesop.
2012 m. rugsėjo 11 d., antradienis
2012 m. rugsėjo 9 d., sekmadienis
Iš nematomo žmogaus užrašų (13). Naktinis oro uostas.
Rrrrrrrrrrrrrrrrr... Tyliai ir monotoniškai urzgia
palatos lempos. Ilgos, baltos bei trapios kaip ledo kardai. Jų akinanti šviesa
slysta žemyn, atsimuša į visiškai plikai skustą berniuko galvą ir nepastebimai
išsibėgioja po tamsiausius užkampius, klastingai tylinčius tarp ligoninės
spintelių bei lovų. Sesutė laibu delnu mėgina pridengti žiovulį, tačiau šis
pasirodo esąs gerokai platesnis – akimirką net išsigandau, jog galiu būti
prarytas dar nė neprasidėjus šiam pasakojimui. Netrukus ji tartum sraigė
susitraukia į savo baltojo chalato gelmę, visu korpusu truputį „paslysta“ nepatogioje
kėdėje, o tylų lempų urzgesį užgožia traktoriškas knarkimas. Visa laimė, tai
tebuvo epizodinė įmygio ekspresija, daugiau nepasikartojusi iki pat ryto.
2012 m. rugsėjo 7 d., penktadienis
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)