Gatvė yra
akademija. Gatvė yra muzika. Gatvė yra kelias. Kelias į praeinantį žmogų,
kelias į save, kelias į bažnyčios varpų gaudesį, į langų ir balkonų skliautų
mąslumą, į stikluose atsispindintį bei juose besigrožintį vakarą. Ypač jei tai
yra Pilies gatvė, ypač jei tai yra nežinia kur prasidedantis ir niekada
nesibaigiantis Vilnius.
Aš esu Pilies gatvės muzikantas ir
visai nesigėdiju šios pilietybės. Atvirkščiai. Tai yra garbinga atsakinga
pareiga. Mano žmona taip pat yra gatvės muzikantė-dainininkė ir abu vaikai...
„Ir tėvelis, ir mama, ir, žodžiu, visa šeima“, – kažkada taip Kostas
Kubilinskas viename eilėraštyje kalbėjo apie kosmonautų šeimą. Mes irgi tam
tikra prasme esame kosmonautai, nes tyrinėjame erdves, žmonių akis ir jų sielas.
Tokia mūsų kasdienybė, toksai mikrokosmosas, į kurį staugia ir kurį spardo
makropasaulis; veja, veja, veja... O mes niekur nejudame, tarsi upės tėkmėje
tarp lūžusio medžio šakų įstrigęs butelis, kurio kakleliu groja absoliučią
klausą paveldėjęs vėjas.