Sėdžiu ir rašau laiškus
Ateities kartoms...
Į poezijos-prozos butelius
Užkamščiuoju
Ir metu
Į bekraščius
Išplauks kada nors
Ateity
Į vaiko delną,
Gal net į širdį
Visos raidės bei klaidos...
Neširskit, prašau,
Dėl netolimo proto,
Nuo kurio visą laiką
Pabėgti norėjau...
Mano senelė išvis
Niekada
Skaityt ir rašyt
Nemokėjo - - -
Bet ant jos
Nei vienas,
Anei vienas
Niekuomet
Supykt nepajėgė...
Gal taip ir geriau - - -
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą