2011 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Žinau, tikrai reikės palikti...

Gyvenimo trapume, leisk nupūsti
Šias laiko apnašas nuo tavo delno,
Grįžtu namo per klaikią spūstį
Aš be turėklų ir be pelno...

Ir paukščiai grįžta, – štai tenai!!!
Ar parnešat mums brandą?!
Įkaitę saulėje snapai
Vėl žemės plutą kanda.

O gerklėje lyg skruzdėlyno skonis,
Lyg prasmės gomurį kutena,
Štai pilnas ašarų ąsotis –
Aš pabučiuoju priešą seną...

Ir priešo ašarų druska
Savimeilės ištirpdo cukrų,
Jaučiuos ramus kaip niekada, –
Be turtų, be produktų.

Sūnų žvilgsniu užbėgu šimtmečiais į priekį –
Tie batų raiščiai šįryt užrišti,
Tokie kasdieniški, tokie dėvėti!
Už aukso skrynią brangesni.

Gyvenimo trapume, leiski įsikibti
Į delno linijas, tarsi į lyną,
Žinau, tikrai reikės palikti
Ir samanas, ir jaunuolyną.


N.L., 2011 03 24

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą