Dardu, kratausi karietoje, botago kirčiai tik šykšt, šykšt ir galvoju: kodėl aš toks pasakiškai turtingas? Jei visi šie pasakiški turtai priklausytų tik man, iš manęs greičiausiai teliktų vien sūris arba žmogaus sultys.
Pasakiškai turtingas: šitokia gausybė spalvų ir atspalvių akiai ir širdžiai, kumelės kanopų bildesys ir žaliafrakių svirplių tik kartkartėmis nutylanti (sutartinai vienu metu!) simfonija, alyvinių obuolių aromato motiniškai švelnus lytėjimas, nuo gyvenimo svaigulio nupušusios pušys ten, ten ir ten, kamuoliniai debesys dangaus stadione, kartais iškrentantys plunksnomis, lyg iš Absoliuto pagalvės išnyrančiomis, vežiko kepurė pro mažą langelį, laiku ir vietoje, (turbūt kažkada pats pasisiuvo), iš tikro laiku ir vietoje viskas, kai pagalvoji, kai bent kartais iš savęs išvažiuoji arba kai kas nors išveža... Botago kirčiai tik šykšt, šykšt... Nepašykštėta, oi nepašykštėta!
Tuomet dar nežinojau, kad antstolis bus toks griežtas, o teisėjas – toks gyvulys!... Prie padėklo pririštas šaukštas, grotos, segmentuojančios (?) dangų ir pasakiški turtai, kur tik bepasisuksi, kur tik bepasisuksi…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą