Tikra jaunų emigrantų istorija (10). Pomidoržmogis

Su dienos šviesa pasirodė dar viena utėlė. Užklupo mus nepakilusius nuo čiužinių. Tai buvo apvalaus veido pliktelėjusi žmogysta, be intelekto įspaudų blizgančiame įraudusiame veide. Beveik kaip pomidoras. Iš karto nesupratome, ar tebesapnuojame, ar jau prasidėjo gyvenimiška tikrovė.

-          Kur Vaciukas?! – piktai išrėžiau vietoje „laba diena“.

-          Vaciukas Vemblio stadione renka šiukšles.

-          ???

-          Jį išvežė į Londoną, nes atsirado puiki darbo vieta.

Taip lyg niekur nieko porina pomidoržmogis.

-          Kas čia per manevrai? Kodėl mus apgavote ir su maišais palikote prie prekybos centro?!

-          Ramiai, ramiai, niekas jūsų neapgavo, pasikeitė situacija.

Taip, taip, susirinko pinigus ir pasikeitė situacija!

Tikra jaunų emigrantų istorija (9). Rytas už vakarą...

...miglotesnis. Nors giedrame danguje ir vartosi pavasario saulė. It užgavėnių blynas. Vieną dieną balti laivukai Šiaurės jūroje plūduriuoja trankvilizuojančiame vandenyje, o kitą, žiūrėk, jau stovi įklimpę į dugno purvą – jūra juos apleido ir atsitraukė mažiausiai kelis šimtus metrų. Niekada nemaniau, kad jūra gali taip atslūgti, pulsuoti... Kažkas panašaus vyksta ir su Temzės upe.

Iš taksofono skambinu jaunajam narkomanui. Po ilgo laukimo kažkas pakelia ragelį! Ausį rėžia neaiškūs garsai, nerišlūs žodžiai, lyg kas nesugebėtų tinkamai sujungti skiemenų, tartum per spiritizmo seansą kažką mėgintų pasakyti paklaikusi dvasia, tartum ragelį būtų pakėlęs epilepsijos priepuolio ištiktas žmogus. Nepasikalbėsi! O mums to taip reikia, nes dienos bėga, pečius gula vis didesnė nežinomybė.

Tikra jaunų emigrantų istorija (8). Fokusas: Vaciukas dingo...

Išnarstę nedidelį Margeitą, sugrįžome į neužrakintus naujuosius namus. Turbūt net nereikia prašyti leidimo aplink šią vietą besisukiojančius tipus nuo šiol vadinti utėlėmis. Vos pakasai, ir prisidaugina bala žino kiek. Kelios staiga į dienos šviesą išlindusios utėlės pasisiūlė mus su S.V. pavežti į prekybos centrą nusipirkti maisto produktų. Neva, gyvensite čia ilgai, tad provizija būtų pigiau pasirūpinti ateičiai didesniais kiekiais. Vaciukui pasiūlė pasilikti namie. Kam visiems trims trenktis?..

Sumanymo autoriai paprašė pasus palikti kambaryje, nes vežiotis juos esą nesaugu. Policija sustabdytą ar dar kas nors... Tą akimirką mano pasąmonėje žybtelėjo raudona įspėjimo lemputė. Pats to nesuvokdamas savo ir S.V. pasus įspraudžiau tarp Londone nusipirkto kovo 27-osios dienos „Times“ laikraščio puslapių. Tasai laikraštis gulėjo viename iš lagaminų. Ir tai, kaip vėliau paaiškėjo, be abejonės, buvo vienas teisingiausių veiksmų (nors ir nesąmoningas).

Tikra jaunų emigrantų istorija (7). Vaciukas mokosi anglų kalbos

Tasai 18-metis narkomanas dar gūdžiais 199… metais, griūvant Tarybų Sąjungai, su tėvais bėgo į Didžiąją Britaniją, kurioje visi kartu pasiprašė prieglobsčio. „Prisidavėme“, – sakė ekstravagantiškos povyzos jaunuolis. „Prisiduoti“ reiškė atiduoti savo pasus ir tikėtis malonių iš priglaudusios šalies, nebeturint teisės grįžti į gimtinę. Po kurio laiko jie taip ir gavo būstą (ar net keletą), kurį dabar ketino išnuomoti. Jaunasis narkomanas gyveno kažkur kitur (su tėvais?).

Mums atvykus, pas jį užsuko juodaodis tipas (juodaodžių Margeite beveik nematyti), su kuriuo namų „šeimininkas“ (kabutės šiuo atveju reikalingos, nes kur čia besusigaudysi!) kuo puikiausiai kalbėjosi angliškai, slengu, sukosi kanapių suktinukes ir lyg niekur nieko į lubas pūtė tirštus dūmus. Aplinkui protarpiais sukinėjosi dar keletas neaiškių veikėjų.

Tikra jaunų emigrantų istorija (6). Kelionė į Margeitą

Kai pramerkiau akis, prie lovos kažin kokiame Londono viešbutyje išvydau raudonplaukį padarą, anksčiau pramintą Drož po gubam, ir jo kaladėlės formos asistentą. Atmintis jau krečia fokusus – kaip visi trys atsidūrėme tame viešbutyje, nebepamenu. Pamenu tik, kad buvome taip pavargę po nemigos nakties Piterbore, jog vos tik kritau į lovą, įsijungiau futbolo rungtynes transliuojantį kanalą ir kaipmat nugrimzdau į devintą sapną.

Drož po gubam ir jo neūžauga asistentas liepė ruoštis rytdienos kelionei į Margeitą. Margeitas – mažadaug 40 000 gyventojų miestelis į pietryčius nuo Londono, Kento grafystėje, netoli Doverio ir Duvro sąsiaurio. Mūsų „kuratoriai“ sakėsi tenai nuveš.

Tikra jaunų emigrantų istorija (5). Piterboras

Taip trys šventai naivūs asilai, du jauni ir vienas šiek tiek pagyvenęs, autobusu atbildėjo į Piterborą, į miestą vidurio rytų Anglijoje, esantį 120 kilometrų į šiaurės rytus nuo Londono. Mus pasitiko plikagalvis russkoje radzyjo tipas ir nuvežė į namus, kuriuose turėsime gyventi.

Tai buvo kelių aukštų pastatas, it baklažanas prikimštas pigios darbo jėgos. Vieni gyveno kitiems ant galvų, vyrai ir moterys, atrodė pavargę ir nelaimingi, alkūnėmis besistumdantys dusinančioje buityje. Žodžiu, tikri vergai, nagais ir dantimis besikabinantys į savo vergovę ir nuolat bijantys, kad kas nors jų vieną kartą neišmestų lauk, tarsi musių iš barščių.

Tikra jaunų emigrantų istorija (4). Drož po gubam

Vos tik pirmą kartą paragavome angliško hostelio pusryčių, pas mus atvyko minėtas raudonplaukis tipas, kurį lydėjo nedidukas į kaladėlę panašus buožgalvis, intelekto nesužalotu snukeliu. Jie pranešė, kad planai staiga pasikeitė – į Škotiją nebevyksime, nes nepavyko suderinti sąlygų, užtat atsirado darbo vietų Piterbore, gėlių plantacijose. Tenai netrukus reikia išvykti, tačiau prieš tai privalu pasigaminti darbo leidimus.

Tikra jaunų emigrantų istorija (3). Vaciukas

Visa pravaryta banda netrukus buvo suskirstyta į nedideles grupeles, kurios turėjo laukti atvykstančių kuratorių. Prie mūsų su S.V. priskyrė nediduką vyruką Vaciuką. Vaciukas buvo apie 50-ies metų amžiaus žmogelis, ant viršutinės lūpos želdinosi gana tankius ūsus. Ant jo galvos pūpsojo beretė, įsisukęs jis buvo į pilką lietpaltį. Kaipgi kitaip vyksi į tokią rimtą parodą! Beveik Šerlokas Holmsas! Arba bent jau daktaras Vatsonas.

Tikra jaunų emigrantų istorija (2). Tasai saldusis sienos kirtimas...

Žvalgytis pradėjome tada, kai lėktuvas po truputį ėmė leistis. Užgulė ausis, stipriai gėlė dantis. Nepaisant to, reikėjo užpildyti po nosimis pakištus atvykimo blankus. Akys labiausiai kliuvo už vaiskia žaluma jau apsipylusių žemės lopinių ir už priešinga nei Lietuvoje kelio puse judančio eismo. Toli užnugaryje likęs Vilnius dar buvo visai pilkas, nors ir nutviekstas saulės bei sausas.

Netrukus patekome į Heathrow oro uosto koridorių raizgalynes. Tai buvo visai ne oro uostas, o tikras labirintų miestas, kokį gali išvysti tik košmariškame sapne! Įtampa palaipsniui pasiekė patį aukščiausią tašką. Tuoj tuoj reikėjo atlikti vieną iki šiol svarbiausių gyvenimo vaidmenų, kuriam buvo kruopščiai ruoštasi – mintinai mokėjome viešbučio, kuriame neva apsistosime pavadinimą ir adresą, žinojome, kur vyks Windows 2000 pristatymo paroda ir kitas aktualias detales. Visa tai, prireikus, nė nevirptelėję turėjome išpyškinti į šalį įleidžiantiems arba neįleidžiantiems oro uosto pareigūnams. Kaip tai padaryti, kai visas vidus purtosi net pagal richterio skalę neišmatuojamu drebuliu?

Tikra jaunų emigrantų istorija (1). Pirmasis skrydis

Turbūt buvo tada lygiai 2000-ųjų metų kovo 27-osios dienos ankstyvas rytas. Dangus giedrut giedrutėlis. Kaip kūdikio mintys. Man – vos 20 metų, tačiau jau tada kažin kodėl nusprendžiau kažką keisti iš esmės. Užtrenkiau kambario Pašilaičiuose duris ir su nedideliu lagaminėliu ant ratų nudardėjau pas greta gyvenusį bičiulį S.V. Taip sutapo, kad jį tądien ištiko gimtadienis. Jam nuskilo gimti Tarptautinę teatro dieną. Visgi švęsti nebuvo kada, nes mūsų laukė lėktuvas. Pirmasis gyvenimo skrydis!

Nemadingi praeivio užrašai (23). Gyvenimo virvės

Kovo 2 d.

Primavera! Sėdžiu „Tokvilos“ priimamajame. Laukiu, kol meistrai pakrapštys kaip ožką užsispyrusią neseniai įsigytą toli gražu nenaują „Toyotą“. Vis dega oranžinė apie variklio gedimą įspėjanti lemputė ir nors tu pilk ant jos vandenį – niekaip neužgęsta!

Užtat vos tik įsigyta „Toyota“ užgeso kitą dieną netoli Kauno, degalinėje, kai su vaikais vykome į Kelmę. Itin geranoriškas šiukšliavežio vairuotojas visaip stengėsi mums padėti. Net virvę nusipirkau, tuomet pririšome mūsų naują pirkinį prie šiukšliavežio galo, o itin geranoriškas vairuotojas ėmė mus, sulipusius į užsispyrusį automobilį, tampyti aplink degalinę. Žiema, be galo slidu, įsibėgėti vietos nėra. Maniau, kad pražilsiu per tas kelias minutes. Kriokėme kaip siaubo filme, o mūsų geradaris nė neketino sustoti. Kaip jam čia į galą neįsipylus?!..