Nėra
nieko tikresnio
Už
dar negimusio eilėraščio
Dvelktelėjimą,
Prieš ištraukiant jį,
Tarsi plunksną,
Iš begalinės Nebūties
Pagalvės.
Nėra
nieko tikresnio
Už
tą duriantį pradmenį,
Siauru
kanalu
Kuždantį
Būsimą
formą ir spalvą,
Pasakų
žiedadulkes,
Nuklosiančias
širdį,
Kraujagysles,
protą…
Nėra
nieko tikresnio
Už
tavo skausmo ašarą,
Kurią
prieš nugairinant vėjui
Nulaižo
Seniai
už debesų iškeliavęs
Ištikimas
vaikystės šuo.
Nėra
nieko tikresnio
Už
kapinių tvorelę –
Plonytį
akrobatų šaligatvį –
Tą
trupmenos tiltelį,
Vienintelį
tave
Nuolat
dalinantį
Iš
kažkur nušuoliavusių
Metų
skaičiaus.
Nerijus
Laurinavičius
2018-07-13