Absurdo kepštelėjimai

Jis atsisėdo ant taburetės. Ir pradėjo dainuoti. Dainavo, dainavo, dainavo... Ilgai dainavo. Išgėrė šiek tiek alaus, paskui dar truputį... Išgėrė alaus kaip vokietis, o dainavo kaip koks rusas. Ilgai ilgai dainavo. Iš pradžių pasibaigė virtuvė, kurioje stovėjo taburetė. Paskui pasibaigė visi kiti kambariai bei patalpos. Po to pasibaigė namas, mikrorajonas, savivaldybė ir miestas. Galiausiai pasibaigė valstybė, sąjunga, makroekonomika, santvarka ir visas pasaulis. O jis vis tebedainavo. Dainavo, dainavo ir dainavo... Tik žmonės dar buvo nepasibaigę. Jie vis žiūrėjo į jį negyvų silkių žvilgsniais, o jis tebedainavo. Dainavo, dainavo ir dainavo. Ir tebedainuoja. Jei netikite, įsiklausykite.

- - -

Žmonės vis čiuožė ir čiuožė nuo kalno. Priėjau ir klausiu: 
-        Žmonės, kodėl jūs čiuožiate nuo kalno?

-    Nežinom... – Atsakė jie.

N.L., 2011 03 05