Spalio 31 d.
Aną
savaitę lankėmės Nacionalinio dramos teatro apektaklyje „Apreiškimas Marijai“
(Paul Clodel). Režisierius – Jonas Vaitkus. Į salę prigūžėjo ne vienas šimtas
žmonių: teatro mylėtojai, snobai ir šiaip pasikultūrintojai
(koks baisus šitas žodis!). Trukmė – 3 valandos. Lauk išėjome nesulaukę pirmo
veiksmo pabaigos. Mirtinai nuobodu ir ištęsta.
Režisierius
– korifėjus, auksinis scenos kryžius ten už kažką... Tegul man (ne)atleidžia paviršinio
religinio psichologizmo apologetai – nyku kaip kaimo laidotuvėse. Na taip –
laikmetis, na taip – tokia tema, bet... Keisčiausia buvo tai, jog publika ar
dėl nuobodulio, ar dar dėl kažin kokių priežasčių kartais suprunkšdavo iš tokių
scenų, kurios nejuokingos nė per nago juodymą. Scenoje viskas priminė pigią
muilo operą, o dauguma žiūrovų turbūt mėgino pateisinti savo kilnų atėjimą į
salę, vardan „Apreiškimo Marijai“.