Kiaulpienės šaknis

Padėklas lūžo nuo dailiausių egzotiškų vaisių, kurie čionai buvo visai ne

egzotiški, o tiesiog brutaliai kasdieniški. Ananasas kažkuo priminė tobulą

vazoninę gėlę, lygiažieviai darniai susiglaudę bananai tarsi simbolizavo

niekados nesibaigsiančią (?) jaunystę ir pusiaujo ramybe dvelkiančią kūno bei

minties santaiką. Žaliaskruosčiai avokadai, kaip žindyvės krūtys sunkūs kokoso

riešutai, ūsuotų šarvų gniaužtais saugantys neregėtame baltume tyvuliuojančius

mįslingo gyvenimo syvus. Pastebėtos dar kelios kitos nepažįstamos gėrybės, kurių

pavadinimų greičiausiai nerastumei nei visaaprėpiančioje lotynų kalboje, nei

tarptautinių žodžių žodyne.

Kaip apibūdinti padavėjo spalvą? Galbūt taip – visiškoje užmiesčio tamsoje vargu

ar pavyktų įžiūrėti bent jau jo kontūrus. Tačiau visa savo esybe jis taip švietė

ir spinduliavo, kad vieną akimirką atokios lauko kavinės lankytojas pamanė, jog

padavėjo venomis teka suskystinta Saulė.

„Mokslininkai paskaičiavo, kad Saulei – maždaug penki milijardai metų. Ar tokio

skaičiaus pakaktų mūsų ilgesiui išsakyti?“ – kažkodėl taip pagalvojo pusamžis

kavinės lankytojas, kurio kuklus juodas apdaras kuo puikiausiai kontrastavo su

jau gerokai pražilusiomis garbanomis. Akių gelmė, neišmatuojama pačia ilgiausia

kartimi.

- Duokite man... – savo protėvių kalba tarė jis sunkų padėklą lengvai

nulaikančiam padavėjui, – ...iščiulpti gimtąja žeme aplipusią kiaulpienės

šaknį...

Padavėjas stovėjo ir šypsojosi. Jo kalboje turbūt išvis nebuvo žodžių ruduo,

žiema, pavasaris... Juo labiau – kiaulpienė.

Nerijus Laurinavičius, 2010 10 15.