2020 m. rugsėjo 22 d., antradienis

In memoriam Vytautas Dapkus. Augustinas

Nerijus Laurinavičius

„Užsimerkiu ir regiu visus tuos skrydžius…“, – vos suturėdamas ašaras sako Vytautas Dapkus, kažkada šioje žemėje pakrikštytas Augustino vardu. „Atsimerkiu ir matau tikrovę: visus tuos apgailėtinus asocialius tipus, dėl flakončiko odekolono ar cigaretės pasirengusius vienas kitam suvaryti peilį į šonkaulius… Ojoj, geriau jums to nematyti, geriau niekada neatsimerkti…“, – toliau graudinasi Augustinas.

Jis vienoje iš priplėkusių Vilniaus nakvynės namų „kajučių“ kiekvieną kartą prieš užmigdamas panyra į pro lėktuvo iliuminatorius kadais regėtus debesis ir į snieguotas kalnų viršūnes. „Tai buvo gyvenimas, tikras gyvenimas!“ Kas jam belieka – nebent alsuoti praeities vizijomis: dabartis slegianti ir sunkiai pavelkama kojomis, kurių funkcijas galiausiai perima neįgaliojo vežimėlio ratai, o ateitis… kokia ten dar ateitis, kiek jos ir beliko…

Gimė Augustinas Vokietijoje iš karto po Antrojo pasaulinio karo. Jis pasakojo ir daugiau savo praeities detalių, bet, deja, atmintis krečia fokusus – sunku ką ir beprisiminti. Gal kas nors iš su juo bendravusių užpildys šią spragą. Šeimai grįžus Lietuvon, kai jau buvo paaugęs, berods, mokėsi kažkokiame netoli Trakų veikusiame internate, dar vėliau, pasak jo paties, kažin kokiais būdais prisišliejo prie (moterų?) krepšinio komandos trenerių štabo ir taip į jo gyvenimą įsiveržė skrydžiai... Interneto platybėse bandžiau ieškoti informacijos, bet nieko užčiuopti nepavyko. Skraidė po visą tuometinę Tarybų Sąjungą. Kai Augustinas apie tai pasakodavo, visas panirdavo į nenusakomą euforiją – sunku net būdavo atskirti, ar tai išgaravusi tikrovė ar neapčiuopiama vizija, teikusi stiprybės ir jėgų visam likusiam benamio gyvenimui.

2020 m. liepos 23 d., ketvirtadienis

Žvejo himnas

Kai trečią ryto žadintuvas
Pasaulio tylą vaiko į šalis,
Tarsi degtukas žvejo kūnas
Nemigęs laiptais bilda skubomis.

Stotelės tuščios, tuščios degalinės,
Apmiręs miestas slysta užmarštin.
Iš lėto bunda viltys begalinės,
Susmigdamos nenuoramon širdin.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,
Tegul pagaliau į akis pasižiūri,
O gal ten giliai
Giliai paslapčia
Seniai ji svajojo
Pagauti mane.

Į meldus sulindusios pasakų fėjos,
Vėl kuždasi, baido jautrų laimikį.
Ausis vėl nulaižė pasiutėlis vėjas,
Bet laime žvejys iki galo dar tiki…

Iš kur tos bangelės atsirita tyliai –
Krūtimis gal undinės ežerą plaka?
Ir vėl tu, begėde, mane taip nuvylei,
Kaip viltį palikus auksinį peleką.

(Pr.) Šiandien aš pagausiu gyvenimo žuvį,
Tegul pagaliau į akis pasižiūri,
O gal ten giliai
Giliai paslapčia
Seniai ji svajojo
Pagauti mane.

Nerijus Laurinavičius
2020-07-23

2020 m. liepos 5 d., sekmadienis

Kaip poetai apiplėšė banką

Jei man paduosi
Šįryt ranką,
Mes eisim apiplėšti
Banką!
Ir spygaus iki soties
Internetai:
Kas išnešė maišus?! –
Ogi… poetai!

Tad lįsk greičiau
Į balaklavą,
Tuomet išdėstysiu
Tau planą:
Vos tik į tviskančią
Įčiuošim salę,
Iš karto teks pamiršt
Moralę;
Šiukštu, mes nenaudosim
Pistoletų,
O tik eilėraščius
Ir keletą sonetų…

2020 m. birželio 20 d., šeštadienis

(Ne)užmaršumas

Pasiklydęs kaip maistinė kandis,
Plazdenanti sparnelių užuomazgomis
Tarp gimimo ir mirties liudijimų:
Pasvertas, išmatuotas, paskiepytas,
Įbruktas
Tarp deklaruotinų pajamų eilučių,
Įvyniotas į statistinį šaltį,
Į institucinę foliją,
Apraizgytas laidais
Eiliniam elektrošokui –
Mes tave dar grąžinsim
Į žmogų,
Į pilietį,
Į sociumą,
Į kvailai išsišiepusį
Nepagydomą optimistą,
Į politkorektišką tvarinį,
Be nuostolių,
Be saulės šviesos,
Be sprogstamosios
Žydėjimo energijos...

Kvėpuok, nagi kvėpuok,
Gyvuly!
Mums tavęs reikia gyvo,
Nes mirusieji
Nebemoka mokesčių,
Ir jų nebepasiekia
Mūsų antstolių rankos.

Pasiklydęs kaip maistinė kandis,
Plazdenanti sparnelių likučiais
Tarp gimimo ir mirties liudijimų:
Leiskit, ar girdite, leiskit!
Dar šiek tiek parymoti
Ant neužmirštuolės žiedo.

N.L.
2020-06-18
Vasaros gatvės kiemas

2020 m. kovo 1 d., sekmadienis