2021 m. liepos 17 d., šeštadienis

Tvenkinio žibintas

Uždek man tvenkinio žibintą,

Kad jį net žuvys užuostų,

Kad jis švelniai pakutentų

Net lyno nosį.

Nes tamsos kamuolys

Yra per tirštas,

Nes vis sunkiau užčiuopti

Įtekančius upokšnius

Kūno šulinio tvankybėje.

Uždek man tvenkinio žibintą,

Įskraidink į sielą jonvabalį,

Pakeisk perdegusias lemputes,

Įpūsk į jas olimpinę ugnį,

Viltį…

Aš tą vabalėlį, pažadu,

Paversiu asmeniniu žibintininku,

Kad prigęsęs miestas

Palaipsniui vėl pražystų.

Uždek man tvenkinio žibintą

Suledėjusiame nejautros kosmose,

Kad tarp abejingų žvaigždžių,

Bejausmių dangaus kūnų

Ištirptų šviesmečiai,

Kad širdį vėl galėčiau

Apsiraizgyti

Begalinių kibirkščių

Girliandomis…

Uždek man tvenkinio žibintą –

Apie saulę pamąstysim paskui.

Nerijus Laurinavičius

2021-07-17

2021 m. liepos 15 d., ketvirtadienis

Jeigu paklaus

Jeigu paklaus kas nors,

Kada gimiau,

Aš drąsiai atsakysiu

Vasarą.

Tenai, kur normaliems

Nepatogiau,

Kai Kristus delnu

Žvirblius lesina.


Jeigu paklaus kas nors,

Kada tapau,

Ramiai ir tyliai

Tarsiu rudenį,

Tenai, kur meilę brandžią

Pagaliau

Tarsi kaštoną

Švelniai judini.

2021 m. liepos 4 d., sekmadienis

Be galo

Ant tiksinčios sekundinės rodyklės,

Tarsi beribių kopų

Skruzdėliukas,

Apakintas saulėlydžio

Žaltvykslės,

Kol po stiklu

Ratu

Visatos sukas...


Išplėšk mane,

Kregždut,

Iš ciferblato!

Kaip pelę

Iš klastingo laiko

Spąstų.

Ir nešk tenai,

Kur kranto nesimato,

Kad vėjas net

Nuščiuvęs išsigąstų.

2021 m. balandžio 23 d., penktadienis

Išleistas pirmasis Nerijaus Laurinavičiaus romanas

Nerijaus Laurinavičiaus PIRMOJO ROMANO PRISTATYMAS: 3 metai. Tiek truko, kol jis išvydo dienos šviesą. Po 8-erių metų pertraukos pristatau trečiąją savo knygą – pirmąjį autobiografinį romaną „Emi – Gracija“. Rašiau kraują skiesdamas rašalu, o rašalą – krauju. Knygoje aprašomi kelių dešimčių metų senumo įvykiai, vis sugrįžtant į vaikystę ir paauglystę. Veiksmo vieta – Anglija, Prancūzija, Graikija ir Lietuva. Pasakodamas nuoširdžiai vis vien kam nors greičiausiai primyniau uodegą – niekur nesidėsi. Būta visko, daug kvailysčių prikrėsta, dėl kai ko labai gėda, dėl kai ko – visiškai ne. Nuoširdžiai dėkoju elektroninių knygų leidėjų asociacijos vadovui Liutaurui Leščinskui, redaktorei Deimantei Skirelytei, viršelio dailininkei Dianai Ramanauskienei, pirmajam juodraščio skaitytojui Ignui Staškevičiui, kuris pasufleravo mintį knygą išleisti tokiu pavidalu. Galbūt knyga kada nors pasirodys ir spausdinta forma. Romanas visiems NEMOKAMAI, bet jei kas nors norėtų simboliškai jį įvertinti ir taip prisidėti prie tolimesnių mūsų projektų, pateikiu banko rekvizitus: Nerijus Laurinavičius, LT617300010085552570, paskirtis – parama. Smagaus skaitymo! N.L. Knygą skaityti galite paspaudę šią nuorodą:

https://naujasvardas.lt/knygos/nerijus-laurinavicius-emi-gracija/?fbclid=IwAR2Otnkn4vIY8usjrU7-b-a35YV-nMQl1qZ7VaxPTfKimaLCFjridc2CF7U

2021 m. kovo 27 d., šeštadienis

Nerijus Laurinavičius. Begalinė meilė troleibuso vairuotojai

Aš esu niekam nežinomas, nereikšmingas ir labai nuobodus žmogelis. Visą vaikystę tėvai man nuolat kartodavo: „Tu nieko gyvenime nepasieksi, tu nieko gyvenime nepasieksi...“. Ir, po velnių, jie buvo teisūs!

Šį rugpjūtį man jau sukaks penkiasdešimt. Išplikęs viršugalvis, praretėję dantys, per diržą išvirtęs šioks toks „alaus pilvukas“. Man net sumuštinį nuo aukštesnio stalo iki šiol sunku pasiimti – nepasiekiu. Ir kur tu pasieksi, žmogau, jei artėjant solidžiam jubiliejui taip ir likau vieno metro trisdešimt dviejų centimetrų ūgio. Nė kiek nepaagau.

Bet vieną šviesią pavasario dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. Nuo pat vaikystės, kiek tik save prisimenu, labai mėgdavau važinėti troleibusais. Be jokio tikslo. Pirmyn atgal, pirmyn atgal… Taip ir tą rytą greta Vilniaus Geležinkelio stoties pro priekines duris įšokau į 2-ą troleibusą, ne paslaptis, vykstantį į Saulėtekį. Ir iš karto išvydau… Ją!

2021 m. sausio 6 d., trečiadienis

Nerijus Laurinavičius. Tekstiniai paveikslai (1). Fakelas ir porcelianinis puodelis

Svarbu nežiūrėti po kojomis. Svarbiausia nežiūrėti po kojomis, nes akimirksniu galiu prarasti judėjimo kryptį, kelio pojūtį. Lengvumas išlieka statant pėdą už pėdos, kai veidą gairina šelmiškas pietvakarių vėjas.

Svarbu neužsižiūrėti į žvaigždes. Svarbiausia neužsižiūrėti į žvaigždes, nes akimoju galiu netekti judėjimo tikslo, kelionės jausmo. Mano proseneliai tipena už nugaros. Visa esatimi girdžiu simfoninį jų širdžių plakimą, kuris per amžių amžius tapo įtempto lyno vibracija. Lygiai taip pat ir aš seku savo vaikaičiams iš paskos.

Vienoje rankoje – priekin ištiestas tai staiga įsiliepsnojantis, tai prigęstantis fakelas, o kitoje – tarp delno linijų vos įžiūrimas porcelianinis puodelis.

Fakelas ilgainiui suauga su dešiniąja ranka, toji – su širdimi, o iš širdies driekiasi karioji ranka, porcelianinio puodelio nešėja.

Taip ir keliauju visą gyvenimą: per marianų įdubas, per džomolungmas, per australijas, afrikas, per grenlandijas ir patagonijas… Geležinkelio bėgiais, lėktuvų pakilimo ir tūpimo takais, metro tuneliais, autostradomis ir šunkeliais… Rugiai jau gerokai virš galvos. Per jų laukus, per lubinų pievas, kukurūzų labirintais… Neretai mane aplenkia kaip reikiant įsibėgėję stručiai – ant pečių atgula storas dulkių sluoksnis. Kartais svajoju kitame gyvenime atgimti kengūra.

Tarp delno linijų vos įžiūrimas porcelianinis puodelis šiek tiek virpčioja, tarsi ištiktas nestipraus žemės drebėjimo, bet tai tėra tik lyno vibracija, gravitacinių laukų turbulencija, mano širdies dūžiai, persiduodantis fakelo liepsnos plazdėjimas – visa tai seniai jau tapo vieniu. Visada tikėjau, kad žmogaus širdies laikrodyje gyvena gegutė, kuri Būties kulminacijoje kada nors užkukuos.

O paskui bus jūros pakrantė. Į smėlį įsirėžę pėdsakai, į kuriuos telpa visos mūsų ligų istorijos, iškritę dantys, pamesti ramentai, kardiogramų kreivės, nuotraukų ir filmų archyvai, bibliotekų kortelės, įrėminti diplomai, padėkos ir pagyrimo raštai, iš širdžių plyštantis kvatojimas ir į žemę nesusigeriančios sielvarto ašaros, tarp beržų siūbuojantys lopšiai ir netrukus atvėsiančios urnos… Vėjas išvarto medžius, gyvenimo skersvėjai išvarto sielas.

Žinau vienintelį dalyką – reikia eiti toliau ir nešti tą porcelianinį puodelį. Net jei jūra juokiasi man į nugarą: „Dar nebuvo tokių pėdsakų, kurių nenulaižiau nuo pakrantės“. „Akmenis, ir tuos, aš suvirškinsiu!“, – toliau juokiasi jūra, nuožmioji Sūriosios Substancijos Karalienė. Žinau vienintelį dalyką – reikia eiti toliau ir nešti tą porcelianinį puodelį… Tik kam, kodėl, kuriems galams, po velnių?! „Kad Kūrėjas Tau galėtų įpilti arbatos, stuobry!“, – išgirstu atsakymą, tik nežinau, iš kur jis sklinda… Gal iš sielos gelmių?

Svarbu nežiūrėti po kojomis. Svarbiausia nežiūrėti po kojomis, nes akimirksniu gali prarasti judėjimo kryptį, kelio pojūtį. Fakelas ir porcelianinis puodelis – nedaloma visuma.

Dar prireiks šiek tiek lygsvaros.

 

2021-01-06