Sėdžiu sau patogiai įsitaisęs įkaitusios skardos glėbyje, kaip visada ir visur – be bilieto, nekviestas. Stebiu žmones, aplinką ir niekaip atsistebėti negaliu... Regis, net pati jaunutė vasara žaismingai galvotrūkčiais įsisuko į verdančio atrakcionų parko karuseles. Vaikigaliai dailiai laižo ledus, į guminius žandus godžiai kemšasi saldžią vatą ir gerokai pasūdytus spragėsius. Jų gimdytojai nežmoniškai patenkinti – šitiek neblėstančio džiaugsmo visur aplinkui... Ten, ten, ten, o štai ir ten! Oooooo, tenais!.. Vieni garsiai rauda juoko ašaromis, sukasi, purtosi, kratosi, kiti žaidžia gaudynių, slapstosi metalinių konstrukcijų raizgalynėse, treti be skrupulų vemia žemyn iš beprotiškai besisukančio „Velnio rato“... Milžiniškos kolonėlės trenkia sunkiai suvokiamomis garsų bangomis. Kažkur netoliese po žemėmis riaumoja sienomis važinėjantys motociklai. Variklių veržlumas drasko įaudrintus žiūrovų prieširdžius. Akrobatai meistriškai susikibę rankomis. Niekas nebevairuoja dviračių monstrų, niekas nebevairuoja... Kur čia benuvairuosi – ratu, ratu, ratu...
Stebiu pakerėtus žmonių veidus, stebiu... Visa tai tikrai jiems patinka! Tokiomis akimirkomis Gyvenimas atrodo įžūliai paprastas. Tokiomis akimirkomis imi patikėti, jog Gyvenimas gali būti patikimas tavo sąjungininkas, su kuriuo netgi kartais gali atsargiai paflirtuoti, familiariai pasiglėbesčiuoti. Štai Jums ir visa filosofija, štai Jums ir pilnas Laimės paketas! Iš vienos pusės, kai šiek tiek pamąstai, kur kas lengviau tiems, kurie nedvejodami tiki, jog žmogus tėra apvalkalas, už kurio ribų nebelieka nieko. Šitiek vėjyje draikstomų ar saulėje kepinamų apvalkalų visur aplinkui visais laikais ir visgi negali nuspėti, kas iš tikrųjų už kiekvieno iš jų slypi. Šitokia milžiniška atsakomybė ištarpusi erdvėje, šitiek makrovisatų po boluojančia oda. Labai sunku ant kažko neužminti, kažko nesužeisti, nesutrypti, kažko neužgauti, nenužudyti. Asmeninė-tarpasmeninė kova, kuri galbūt kažkada pagimdys visaaprėpiančią santarvę? Iš kitos gi pusės, turbūt kur kas sunkiau tiems, kurie regi vien artimųjų apvalkalus, o šie staiga ima ir nutolsta į nebepasiekiamus tolius, išnyksta visiems laikams iš akiračio, išsisklaido tarsi vasaros rūkas... Nebelieka apvalkalų, tarsi obuolių, kuriuos galutinai pribaigia nepasotinamos kirmėlės ir sarkastiškas juodžemis.
Bet kol kas pirmyn! Pirmyn! Pirmyn! Šokite siluetai, svaiginkitės nerūpestingomis karuselėmis! O kas aš buvau šiame Gyvenime? Ar turėjau draugų, artimų sielų? Kai kurie man sakydavo, jog neprastai valdau plunksną. Ilgai nesvarstydamas atsikirsdavau, kad geriausiai plunksnas valdo... paukščiai. Perbalę literatūros kritikai dažniausiai kasydavosi nukarusius pagurklius ir pro prižėlusias nosis tesugebėdavo iškošti: „Mes nežinome, kur tave dėti...“. „Padėkite mane į Mėnulį!“, – entuziastingai pasiūlydavau aš, tuometinis rašto chuliganas, visų žanrų priešas, o dabar – perregimas oras skardinėje gulbėje. Karuselės, karuselės...
Vieni mano draugai labai anksti subrendo ir pilvais iššliaužė paskui pinigus. Tiek aš juos ir temačiau. Kiti, iki ausų panirę į Moters stichiją, išropojo paskui makšties aromatą ir visiškai pamiršo, kaip kažkada kvepėjo vidurnakčiais iki pat paryčių plikyta arbata, į slaptas daugiabučio ertmes garavusi karžygišką jaunatvišką romantizmą. Treti nežinomomis kryptimis išdundėjo traukiniais, išskriejo lėktuvais, aitvarais, išvažiavo dviračiais, išdardėjo riedlentėmis... Buvo ir vienas toks, kurį nuolat sutikdavau su plaktuku rankoje. Ne, jis nebuvo agresyvus, tiesiog manė, kad nuolat šen bei ten pakaldamas, pastuksendamas sugebės bent kažkiek pataisyti Pasaulį. Niekaip nesugebėdavau sugauti jo žvilgsnio, kuris visada nuslysdavo tai į vieną, tai į kitą pusę. Nebežinau, kaip jam dabar sekasi, jei sutiksite, paklauskite... Ne vienas nuskendo pastaruoju metu itin išpopuliarėjusioje „Maisto filosofijoje“ – šitas, žiūrėk, nebevalgo mėsos, vien vabalus, o šitas – nebegeria degtinės, vien trečio spaudimo anakardžio riešutų sultis. Spindintys tokie, švytintys, liekni pasidarė, visur suspėjantys, maldaknyges vietoje pjaustymo lentelių naudoja arba tiesiog pakiša jas po tam tikromis spintos kojomis – mat grindys ne visur lygios pasitaiko...
Tiesa, neturiu teisės itin skųstis, nes vieną tikrą draugą vis dėlto turėjau. Kurį laiką. Mėgstama sakyti, jog gero žmogaus turi būti daug. Gal dėl to, jog visi kiti nuo manęs paspruko, likęs vienintelis tikras draugas buvo labai didelis. Tiesiogine žodžio prasme. Labai didelis ir labai geras. Pas jį galėdavau įgriūti bet kada. Vidurnaktį, paryčiais ar net per Pasaulio futbolo čempionato finalo pridėto laiko lemiamas akimirkas. Jis buvo toks didelis, kad netgi galėdavau ne tik visas išsiverkti į jo sielą, bet ir be gailesčio jį mušti, talžyti kiek panorėjęs, kai man reikėdavo būtent tokios iškrovos. Jis, be abejo, nieko nejausdavo, o tik tėviškai šypsodavosi ir sunkia apvalia letena tapšnodavo man per chaotiškai pasišiaušusį pakaušį. Prisipažinsiu, kartais atrodydavo, kad šiame žmoguje nėra kitų organų – vien širdis. Didelė širdis dideliame žmoguje. Tačiau Gyvenimas ne kartą įrodė, jog tai kas yra puiku, negali tęstis amžinai. Didysis mano draugas staiga palaipsniui ėmė nykti. Kiekvieną dieną jo tapdavo vis mažiau ir mažiau. Tiesiogine žodžio prasme. Vieną vakarą visiškai nustėrau – duris man pravėrė... siūlas, kuriame vos vos galėjai įžiūrėti Didžiojo draugo bruožų užuominų. Galiausiai jis mano akyse visiškai išnyko. Sudegė kaip žvakė. Teliko karštas prisiminimas ir kažkur iš Amžinybės glostantis patikimas žvilgsnis.
- - -
Plevėsuoja vėjyje žmonės-apvalkalai, plevėsuoja nesuskaičiuojamos kasdienybės vėliavos, nebeprisimenančios savų švenčių. Dabar jau man nebereikia nei draugų, nei plunksnų, nei Mėnulio... Na, nebent trumpai atsipūsti šiame jaunutės vasaros lengvume...
Netikėtai viskas aplinkui pakriko taip, lyg į vištidę būtų įsisukusi angis. Dingo elektra. Sustingo skardinės gulbės, iš „Velnio rato“ aukštyn kojomis pasaulį regintys žmonės žviegė ne savais balsais. Ore plazdėjo iš kišenių ištrūkę atrakcionų parko bilietai. Kaip tyčia, baigiasi mano rašalas. Karuselės, karuselės, karusel~...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą