
/.../ Kas piktžodžiauja Šv. Dvasiai, tuo pačiu ją
paneigia, nuo jos nusigręžia, ją atstumia. Tačiau Šv. Dvasia yra imanentinis,
pačioje būtyje gyvenąs, ją kuriąs ir ją palaikąs Dievas. Šv. Dvasia yra tikroji
mūsų pačių prigimtis, mūsų pačių pirmavaizdis, mūsų pačių dieviškasis
paveikslas bei panašumas. Nusidėti tad Šv. Dvasiai reiškia paneigti šį mumyse
pačiuose gyvenantį imanentinį Dievą, mūsų
vidaus Dievą, mums artimesnį už mus pačius. Visos kitos nuodėmės susikerta
su Dievu kaip gyvenančiu anapus mūsų, kaip su transcendentiniu Dievu. Nuodėmė
Šv. Dvasiai atstumia Dievą kaip gyvenantį mumyse pačiuose, kaip mus laikantį
mūsų buvime. Jeigu išmąstysime ligi galo, ką šitoks mūsų vidaus Dievo
atstūmimas reiškia, nesunkiai galėsime įžvelgti, kad Dievo kaip mus kuriančio bei
palaikančio atstūmimas reiškia pastangą atsistoti būtyje, kaip sakoma, „ant
savų kojų“, mėginti atsiremti į save ir patį save būtyje laikyti. Dievas mums
yra be galo artimas kaip imanentinis Dievas, tai yra kaip mus kuriąs bei
palaikąs. Tačiau nusidėdami Šv. Dvasiai, mes kaip tik paneigiame šį imanentinį
Dievą. Savo nuodėme mes jį ištremiame iš savęs. Nuodėmė Šv. Dvasiai padaro, kad
žmogus pasilieka absoliučiai vienas, nes sunaikina anuos vidinius saitus, kurie
jį jungia su Dievu. Nusidėdamas Šv. Dvasiai, žmogus paneigia Dievą Kūrėją bei
Palaikytoją, paneigia dieviškąją Apvaizdą, paneigia tuo būdu savo pirmavaizdį,
pripažindamas tik savo kasdieninę tikrovę, kokia ji yra. Kūrinys šioje
nuodėmėje bando atsipalaiduoti nuo Kūrėjo. Nuodėmė Šv. Dvasiai yra visados
liuciferiško pobūdžio: netarnauti, tai yra neprisipažinti esant kūriniu ir
mėginti iškelti savo būties sostą aukščiau žvaigždžių.