Gerokas gyvenimas

Prosenelė telefonu klausia šešerių proanūkio:

- Elijukai, na kaip gyveni?

- Ge- - -rooooo-kai gyvenu! – truputį pamąstęs rėžia proanūkis.

Visiems linkime GEROKŲ ateinančiųjų 2013-ųjų!

Pagarbiai,

Ledkalnis ir kolektyvas.

P.S. AČIŪ visiems buvusiems, esantiems ir būsiantiems kartu.

Neliečiamieji

„Neliečiamieji“ („Intouchables“) – 2011 metų prancūzų filmas, kurį režisavo Olivier Nakache ir Eric Toledano, o pagrindinius vaidmenis atliko François Cluzet ir Omar Sy. Išties galima pagirti tiek scenarijų, tiek režisūrą, tiek aktorių vaidybą! Tai pakankamai lengvo žanro juosta: gaivališka komedija su švelniais dramatizmo lytėjimais. Nenuostabu, visa tai patinka labai plačiam žmonių ratui – turėtų šyptelėti ar net susigraudinti net ir pats didžiausias pasaulio niurneklis. Kai tam tikra meno rūšis ar tam tikrų meno rūšių junginys užgauna plačiąsias mases, nebūtinai tokį reiškinį reikėtų pasipūtėliškai vienareikšmiškai vadinti „pigiu popsu“, „skambaliuku“ ar kaip nors panašiai. Tikrasis menas artėja prie žmogaus širdies, o ne nuo jos tolsta į vien sau ir perdėm (įspūdingas žodis!) rafinuotiems ekspertams suprantamas bei apčiuopiamas aukštumas.

Dievo šukės

„Dievo šukės“ („Edges of the Lord“) – 2001 metais amerikiečių ir lenkų sukurta drama, kuriai būdingas savitas tragikomizmo užtaisas. Režisierius – Jurekas Bogajevičius (Jurek Bogajewicz). Šio filmo scenarijus Lenkijos filmų festivalyje buvo įvertintas aukščiausiais balais.

Veiksmas vyksta Antrojo pasaulinio karo metu (1942 m.) Krokuvoje. Viena žydų šeima nebeturėdama kitokio pasirinkimo ryžtasi bulvių maiše paslėpti dvylikos metų sūnų Romeką ir taip šis išvengia fašistų nagų bei atsiduria idiliškame Lenkijos kaime pas savo gimines. Tėvų berniukas daugiau niekada nebepamatys. Tiesa, manau, Romeką įkūnijantis aktoriukas pasirinktas tikrai nesėkmingai – prilupkite mane kiemsargio šluota, jis tikrai nė per nago juodymą nepanašus į žydų berniuką!

Ąžuoliukai, ąžuolai...

2012 metų gruodžio 19 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko pirmasis šių metų laidos „Ąžuoliuko“ koncertas. Įvadinį žodį ir palaiminimą tarė pats Vytautas Miškinis, ilgametis šio charizmatiškojo choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Iš ąžuoliukų išauga ąžuolai, kurių šešėlyje kada nors ilsėsimės mes...

Pirosmanis

„Pirosmanis“ – 1969 metais sukurtas gruzinų režisieriaus Georgijaus Šengelajos filmas, kuriame ramiai ir tapybiškai vaizduojamas dramatiškas Gruzijos savamokslio dailininko-primityvisto Niko Pirosmanašvilio gyvenimas. Pagrindinį vaidmenį, beje, atlieka ne profesionalus aktorius, o dailininkas Avtandilas Varazis. Kartais atrodo, jog pats filmas yra tartum paveikslas – gan statiškas minimalizmu dvelkiantis fonas, o jame iš vienos vietos į kitą juda (ne taip jau dažnai) niekur neskubantys personažai.

Pirosmanio svajonė paprasta (kaip ir jis pats) – pačioje aukščiausioje miesto vietoje kada nors pasistatyti medinį namą, su draugais iš didžiulio virdulio gerti arbatą (greičiausiai ir nuostabų gruzinišką vyną!) bei stebėti, stebėti, stebėti, kaip žemai po kojomis juda kasdienis savimi susirūpinęs pasaulis, natūraliomis savo spalvomis bei pojūčiais atgulantis į akimirkos įkvėpimo pagimdytus paveikslus.

Dienos žvilgis (13)

Žiema Salininkuose

- - -

Ryški šešėlinė žiemos persvara

Lobis

Jie visą savo amžių nė neįtarė, kad gyvena ant lobio. Tiesiogine žodžio prasme. Aprašomas namas buvo nepaprastai didelis. Daugybė kambarių, kambarėlių, kambaraičių pragariškai riaumojo nesutramdomu instinktyviu veržlumu gyventi. Gyvenimo sąlygos? Panašios kaip džiunglėse, kur mažesniam ir silpnesniam be galo sunku išvengti didesniojo bei galingesniojo šešėlio. Tikslaus gyventojų skaičiaus niekas niekada nežinojo, net rūsčioji ekonomė Severija, kurios Didžiojoje Namų knygoje atguldavo kiekvienas menkiausias dvikojo ar keturkojo plaukelis. Keturios-penkios kartos čia tarpo tarsi savaime, natūraliai, vieni kitų gerai nepažinodami, nors visus juos siejo vienas ir tas pats Didžiojo namo stogas. Galbūt šiek tiek paradoksalu, tačiau namo gyventojai akis į akį susitikdavo gana retai. Dažniausiai jie vienas prieš kitą tik miražiškai šmėžuodavo tolimesniame-artimesniame akiratyje.

Priešnaujametinis „Šerkšno tylos“ koncertas Kaune!

Visus kauniečius (ir ne tik) nuoširdžiai kviečiame į priešnaujametinį vilniečių grupės „Šerkšno tyla“ koncertą Kaune! Tai bus puiki galimybė „Miesto muzikos“ renginių cikle išgirsti naująjį mūsų skambesį, kurį nuo šiol kartu su mumis kuria ir solo gitaristas Gintaras Sungaila. Pasimatuokime žiemą kartu!

Vieta: Kaunas, Laisvės alėja 56, „City Cafe“ restoranas.

Laikas: 2012 gruodžio 28 d., Penktadienis, 21:00 val.

Įėjimas NEMOKAMAS!

Iki,

Pagarbiai, „Šerkšno tyla“.

Kas geresnio?

- Kas geresnio? – klausiame Elijo 6-erių metų draugės Veronikos.

- Aš! – kiek pamąsčiusi atsako ji.

- O kas blogesnio?

- Elijas! – jau per daug nesvarstydama rėžia Veronika.

2012 11 25,

N.L.

Siauri briliantiniai keliai

Ilja Kormilcevas (1959-2007) – rusų poetas, vertėjas, muzikos ir literatūros kritikas, leidyklos „Ultra. Kultūra.“ vyr. redaktorius, kuravęs radikalios literatūros leidybą, pagrindinis muzikinės grupės „Nautilus Pompilius“ dainų tekstų autorius. Būtent Ilja Kormilcevo tekstai padėjo šiai grupei tapti rusų roko žvaigždėmis.

Poetas gimė Jekaterinburge, baigė specialią anglų kalbos mokyklą, o 1976 metais įstojo į Leningrado valstybinio universiteto chemijos fakultetą. Siauruose ratuose buvo kalbama apie kelias šios asmenybės puses: triukšmingąją – studentas-chemikas mėgo gaminti bombas ir jas sprogdinti; ramiąją – jis rašė eilėraščius.

Iš nematomo žmogaus užrašų (18). Ir vėl apie laiką...

Nuo nesulaikomų žirgų kanopų dūžių kietai suploto sniego gabalai kaip skaldomų malkų skeveldros lėkė į beribiu lauku nusidriekusio vieškelio pakeles. Visi mes sėdėjome kinkytose rogėse ir į plačiai atsivėrusius plaučius pasimėgaudami traukėme šviežut šviežutėlę žiemos gaivą. Linksmai pasiutę vežikai azartiškais botagų kirčiais skatinte skatino savuosius žirgus veržtis į Ateitį, į Ateitį, į Ateitį... Vis sparčiau ir sparčiau. Ristūnai, regis, visai dėl to nepyko, o tik geranoriškai šypsodamiesi smeigė palinkusias pasišiaušusias galvas tiesiai į beviltiškai besipriešinančio vėjo skvernus.

Perlų skrynelė (23)

/.../ Kas piktžodžiauja Šv. Dvasiai, tuo pačiu ją paneigia, nuo jos nusigręžia, ją atstumia. Tačiau Šv. Dvasia yra imanentinis, pačioje būtyje gyvenąs, ją kuriąs ir ją palaikąs Dievas. Šv. Dvasia yra tikroji mūsų pačių prigimtis, mūsų pačių pirmavaizdis, mūsų pačių dieviškasis paveikslas bei panašumas. Nusidėti tad Šv. Dvasiai reiškia paneigti šį mumyse pačiuose gyvenantį imanentinį Dievą, mūsų vidaus Dievą, mums artimesnį už mus pačius. Visos kitos nuodėmės susikerta su Dievu kaip gyvenančiu anapus mūsų, kaip su transcendentiniu Dievu. Nuodėmė Šv. Dvasiai atstumia Dievą kaip gyvenantį mumyse pačiuose, kaip mus laikantį mūsų buvime. Jeigu išmąstysime ligi galo, ką šitoks mūsų vidaus Dievo atstūmimas reiškia, nesunkiai galėsime įžvelgti, kad Dievo kaip mus kuriančio bei palaikančio atstūmimas reiškia pastangą atsistoti būtyje, kaip sakoma, „ant savų kojų“, mėginti atsiremti į save ir patį save būtyje laikyti. Dievas mums yra be galo artimas kaip imanentinis Dievas, tai yra kaip mus kuriąs bei palaikąs. Tačiau nusidėdami Šv. Dvasiai, mes kaip tik paneigiame šį imanentinį Dievą. Savo nuodėme mes jį ištremiame iš savęs. Nuodėmė Šv. Dvasiai padaro, kad žmogus pasilieka absoliučiai vienas, nes sunaikina anuos vidinius saitus, kurie jį jungia su Dievu. Nusidėdamas Šv. Dvasiai, žmogus paneigia Dievą Kūrėją bei Palaikytoją, paneigia dieviškąją Apvaizdą, paneigia tuo būdu savo pirmavaizdį, pripažindamas tik savo kasdieninę tikrovę, kokia ji yra. Kūrinys šioje nuodėmėje bando atsipalaiduoti nuo Kūrėjo. Nuodėmė Šv. Dvasiai yra visados liuciferiško pobūdžio: netarnauti, tai yra neprisipažinti esant kūriniu ir mėginti iškelti savo būties sostą aukščiau žvaigždžių.

Griūvančio dangaus lietus

Beveik šešerių sūnus važiuojant automobiliu staiga susirūpina:

- Tėti, o kas būtų, jei dangus imtų griūti?

- Nieko, paremtume kokiu nors pagaliu...

Pamąsto, pamąsto ir sako:

- Bet juk tuomet toje vietoje, kur durs pagalys, dangus prakiurs ir ims lyti... Tada reikės kažkaip užkimšti...

N.L., 2012 11 08.

Iš nematomo žmogaus užrašų (17). Prezidento vienatvė.

Visi šakalai jau buvo pakirsti kliedesingo įmygio kerų. Jų sunkus ir nerimastingas alsavimas tarsi nestiprus žemės drebėjimas virpino švieslaidžių horizontales. Šakalai irgi miega. Ir pabunda tada, kada reikia.

Prezidento kabinete tvyrojo tiršta svaiginanti prieblanda. Iš pradžių net sunkiai Jį atpažinau. Kai galutinai apsiprato rega, Jo ekscelencijos veido bruožai palaipsniui ėmė ryškėti. Lyg senų gerų laikų fotografija ryškalų tirpinyje. Graikiška nosis, kaktą pusiau dengiantys vos vos garbanoti plaukai, jau gerokai lyžtelėti išmintingojo žilumo liežuvių. Sunkūs akių vokai periodiškai kilnojosi – tai Prezidentas keletą minučių visiškai užsimerkdavo, tai kurį laiką paslaptingai sustingęs stebeilijo į vieną vienintelį tašką priešais save. Nė krust! Daugelis moterų, nepaisant tam tikrų netaisyklingų Prezidento bruožų, būtų pasakiusios, jog Jis buvo gražus. Veido visuma švytėjo sunkiai paaiškinama harmonija bei neapčiuopiamai užburiančia rimtimi. Tai lėmė visai ne tiršta prieblanda, ne viešųjų ryšių įbruktas matymas ir ne aukščiausio šalies vadovo įvaizdžio formavimo mechanizmai.

Ji kareiviui įpila pieno

Ji kareiviui įpila pieno

Į rasos išskalautą stiklinę.

Na, išgerk, balandėli, su Dievu - - -

Akimis štai prabėga Tėvynė...

Iš nematomo žmogaus užrašų (16). Vienuolė ir prostitutė.

Aš visada labiausiai nekenčiau lapkričio. Bet ir dantistų bei chirurgų daug kas dažniausiai tiesiog negali pakęsti. Matyt, lapkritis iki skausmo apnuogina tai, kas kitais mėnesiais būna daugiau ar mažiau pridengta. O tas kosmine pasiutlige užkrėstas vėjas, nuo pakelės krūmų be gailesčio plėšiantis baltas mirties uogas! Šlapias sniegas, iš kampo į kampą šlitinėjantis lietus, dulksna, dangaus ir žemės tešla su visais įmanomais beišsikvepiančio rudens prieskoniais...

Gerumo priepuolis

Beveik šešerių Elijas šeštadienio rytą entuziastingai pažada: „Nuo šiol aš būsiu labai geras: neerzinsiu tėvų, tvarkysiuosiu žaislus, neskriausiu sesutės…“ Ir tuoj pat priduria: „Jeigu nepamiršiu…“.

N.L.,

2012 10 27

Horizontas

Tau atrodo, jog tavo sunkios akys tartum suvertos ant nepajudinamos plieninės ašies. Bet štai ima širdies raktas ir atveržia prikepusius varžtus. Pasileižia, rieda akelės kaip antaniniai obuoliai per drenažo griovius, per statybų aikšteles, per plentą, per laukus bei šunkelius... Mėlynai žalio šaliko link. Tą šaliką žmonės vadina horizontu. Ant horizonto, tarsi ant skalbinių virvės padžiauti mūsų troškimai, lūkesčiai, viltys... Ne taip ir svarbu, kas už jo. Tenais greičiausiai niekados nebus mūsų pėdų. Tik želmenys, šakų galiukai sūnų ir dukterų alsavimu pučiantys prieš nuolatinį kintamumo, permainų vėją. Tačiau kur tu čia bepapūsi?!

Žinok, net jei vieną dieną tu viską viską pamirštum, kertinės šaknies užuovėja vis vien liks tavyje. Tau nežinant, nenutuokiant. O galbūt tyliai žinant, bet nesuvokiant. Tad ganykitės, akys, mėlynai žalio horizonto tolumose, ganykitės ir niekados nepamirškite: ateitis juk vis tiek ne mums, bet ir jos kažkada nebeliks amžinybėj. Tenai yra visų žvilgsnių sankryža.

Nerijus Laurinavičius,

2012 10 22.

Dienos žvilgis (12)

Šventosios Paraskevės parapijos varpų šventinimas:

 

Iš nematomo žmogaus užrašų (15). Skubėjimas.

Negi plačiai upei reikia kur kas mažiau skubėti nei siauram srauniam upeliūkščiui? Kodėl? Ypač, jei ji teka per miestą... Mieste ir taip dažniausiai visi skuba. Tai – jokia paslaptis. Tiesa, ne visada. Kartais ir miestus ištinka sekmadieniai, naktys bei rytai po aršių švenčių. Ar lėta tėkmė gali savyje slėpti gelmę? Po savimi, jei būsime tikslensi. Gal sraunus upeliūkštis tiesiog veržiasi neišnykti, tačiau prasliuogia per pievą kaip įnirtinga gyvatė, o po jos pilvu telieka vien prie žemės paviršiaus prigludusi žolė, vis mėginanti per skrudintą plutą kaip nors išgirsti nualintos žemės širdies dūžius.

Nuodai ir rūkuoti debesys

Penkiametis Elijas įsirita į prekybinį paviljoną-kioskelį ir nosies tiesumu atsiremia į didelius stiklinius indus su ryškiai rėkiančiais įvairiausių spalvų kramtomais saldainiais bei rėžia:

- Mama, kodėl čia padėti nuodai?!, – o po to dar piktokai priduria: „Kad daugiau čia nematyčiau tų nuodų!“

Pardavėjos susižvalgo, nusiprunkščia į kumštelius. Ką daugiau ir bepridursi.

- - -

O kitą rytą eidamas kiemu drėbteli (tvyrojo tirštas rytinis spalio rūkas):

- Aš nieko nematau per tuos rūkuotus debesis!

2012 10 12,

Ledkalnis ir Co.

Ir nieko.

Kelios „Šerkšno tylos“ koncerto akimirkos

Nuoširdžiai dėkojame visiems atėjusiems ir palaikiusiems!

Dienos žvilgis (11)

Vaišinkitės!

Fotoreporteris Ledkalnis,
2012 09 22.

Iš nematomo žmogaus užrašų (14). Pereinamoji taurė.

Atleiskite, bet jaučiuosi kaip upėtakis. Iš gimtųjų garbanoto upeliuko džiugesių įmestas tiesiai į prekybos centro maišelį. Turbūt nereikia papildomai pabrėžti, kad dabar man per daug oro, o tuo pačiu jo ir gerokai trūksta, todėl mintys gali būti šiek tiek trūkčiojančios, išsibarsčiusios bei neadekvačios. O gal ir ne!

Gal aš greičiau… drugelis. Akiniuoto pirmūno gaudyklėje. Tasai smalsus žvitrių akučių žvilgsnis vis mėgina įskaityti mano laisvės rašmenis ant be paliovos plazdančių sparnų. Jis nė neįtaria, jog čionai slypi užburianti visų laukų platybių pasaka. Jam tiesiog tesu kolekcinis vienetas, kuriuo galbūt net bus galima pasipuikuoti prieš kitus akiniuotus pirmūnus. O paskui, beveik neabejoju, atsidursiu storame apdulkijusiame albume, greta kitų džiovintų drugelių, užklotų matiniais albumo lapų priešlapiais. Užmirštas, visiškoje tamsoje ir tik retkarčiais atverčiamas šviesop.

„Optimizmo tironija“ („Šiaurės Atėnai“)

Puikus Stefano Chwino straipsnis „Šiaurės Atėnuose“:

http://www.satenai.lt/?p=19735

Ledkalnis,

2012 09 11.

Balkono reportažai (3). Palydovinio ryšio privalumai?

Palydovinio ryšio privalumai?

Iš nematomo žmogaus užrašų (13). Naktinis oro uostas.

Rrrrrrrrrrrrrrrrr... Tyliai ir monotoniškai urzgia palatos lempos. Ilgos, baltos bei trapios kaip ledo kardai. Jų akinanti šviesa slysta žemyn, atsimuša į visiškai plikai skustą berniuko galvą ir nepastebimai išsibėgioja po tamsiausius užkampius, klastingai tylinčius tarp ligoninės spintelių bei lovų. Sesutė laibu delnu mėgina pridengti žiovulį, tačiau šis pasirodo esąs gerokai platesnis – akimirką net išsigandau, jog galiu būti prarytas dar nė neprasidėjus šiam pasakojimui. Netrukus ji tartum sraigė susitraukia į savo baltojo chalato gelmę, visu korpusu truputį „paslysta“ nepatogioje kėdėje, o tylų lempų urzgesį užgožia traktoriškas knarkimas. Visa laimė, tai tebuvo epizodinė įmygio ekspresija, daugiau nepasikartojusi iki pat ryto.

Dienos žvilgis (10)

Ivanauskaitės katinas

Larkspur and Lazarus (Current 93)

Today, it's time...

2012 09 07,
Ledkalnis and Co.

Balkono reportažai (2). Rytiniai dangiškieji šiurpuliai.

Rytiniai dangiškieji šiurpuliai (o gal mes gyvename po vandeniu, virš kurio iš dugno tuoj pakils saulė?)

Ten tikrai yra... Saulė!

NEMOKAMAS „Šerkšno tylos“ akustinis koncertas „Muzikos rūsyje“

2012 metų rugsėjo 30 d. 20:00 val. visus maloniai kviečiame į akustinį „Šerkšno tylos“ koncertą!

Vieta – „Muzikos rūsys“, A. Jakšto g. 9, Vilnius.

Bilieto kaina – NEMOKAMAI!

Durys atidaromos 19:00 val.

Pakvėpuokime rudeniu kartu…

Iki susitikimo!

Pagarbiai,

Judita ir Nerijus („Šerkšno tyla“).

Dienos žvilgis (9)

Laikinosios sostinės atspalviai:

Gyvenimo kupros

Kazimieras Jakutis (Pagulbis). „Virš mano galvos“

Šaunuolis!

Pagarbiai,
Ledkalnis and Co.
2012 08 22.

Dienos žvilgis (8)

Pasakų namelis

„...ne būti, o atrodyti“

Puikus Sigito Parulskio šūvis į nūdienos aktualijas: 

http://www.lrytas.lt/-13451049781343360388-20-met%C5%B3-siekiame-ne-b%C5%ABti-o-atrodyti.htm

Kaip pirštu į...

Pagarbiai,

Ledkalnis and Co.

2012 08 17.

„Šerkšno tyla“ – „Laisvė, kai...“ (studijinė versija)

P.S. Dėkui Poliui J. už vaizdinę seką.

Pagarbiai,
„Šerkšno tyla“,
2012 08 16.

Alkoholiko (iš)eitis

Tą rytą

Aš numiriau

Ant „Maximos“ slenksčio

Be aštuonių aštuntą,

Nes bjauri stora pardavėja

Neišdrįso parduot man degtinės...

...Skaitmeniniame amžiuje

Kas patikės,

Jog būna dvasia krištolinė?!

Iš nematomo žmogaus užrašų (12). Vilnius 2052.

Kai kuriuos žmones nuolatos kamuoja liguistas potraukis pasisavinti kitų daiktus, mintis ar šiaip įvairiausias smulkmenas ir kitokius menkalus. Prisipažinsiu, esu ne ką geresnis, nes iki šiol nesu išsilaisvinęs nuo vieno kažkuo panašaus, bet tuo pačiu ir nepanašaus įpročio. Man labai patinka... pasikuisti sostinės šiukšliadėžėse ir jose paieškoti suglamžytų ar suplėšytų popiergalių su svetimais užrašais. Štai viena tokia istorija, kurią šiaip ne taip pieštukiniais klijais pavyko suklijuoti iš daugybės apšnerkštų bei aptriušusių skiaučių. Labai tikiuosi, kad sekos nesupainiojau, tad viską dabar pateikiu Jūsų teismui:

Iš dangaus liejas vanduo, reiškias, dangui taip reikia...

Ledkalnis and Co.,
2012 08 11.

Nautilus Pompilius - Polinos rytas

Apie kūrinį: jei ir būna kas nors gražesnio, tai labai retai...
a.a. Iljai Kormilcevui.

Ledkalnis and Co.,
2012 08 11.

Balkono reportažai (1). Posėdis.

Posėdis:

Nida. Fotoreportažas.

Nuotraukos, nepatekusios į „Nidos dienoraščių“ ciklą:

 

Gyventi ir kurti

Man gyventi = kurti, o ne gyventi = dirbti, kai darbas suvokiamas vien kaip vienas pagrindinių gyvenimo siekinių, garantuojančių daugiau ar mažiau sotesnį egzistavimą. Kai kūrėjas kuria krosnį, jis į ją meta malkas, o kai Kūrėjas kuria Kūrinius, jis į krosnį meta… patį save.

N.L., 2012 07 15

Atodangos

Tad jeigu išėję

Mes sužinosim,

Kodėl šitiek metų

Virš žemės

Mėnulis ir Saulė

Kabėjo,

Žinau, Tu ištarsi,

Tikrai gi ištarsi:

„Vien dėl to juk

Verta buvo

Gyventi ir mirti“ - - -

N.L., 2012 07 05, Vilnius

Nidos dienoraščiai (4). Au revoir!

Kai visą Nidą užtraukė tiršti lietaus debesys, šeimyninis „Šerkšno tylos“ koncertas įvyko tiesiai lietui palei nosį. Ne „Agilos“ koncertų salėje, o šalia jos, po stogeliu, kur žaismingi lašų pirštai nepasiekia. Kai kurie į polietilenines plėves įsivynioję žmonės, kaip šiltnamių daržovės, visgi nesistengė pernelyg skubėti namo ir kantriai dalyvavo gyvo garso koncerte – čia pat, kartu, po vienu stogu bei aplinkui. Akustinį skambesį praturtino harmoninga lietaus aranžuotė ir krentančių monetų įskeltos natos. Vaikai vos susilaikydami spoksojo į nežmoniškai viliojančias balas, tačiau akimirkos svajonei išsipildyti nebuvo lemta – guminiai batai po vakarykščių „pasiplaukiojimų“ namuose kepinosi šonus ant deginančio elektrinio gyvatuko. Ech...

Basomis per grindinį

 „Basomis per grindinį“ – 2005 metais režisieriaus Til’o Schweiger’io (Vokietija) pastatytas filmas, kuriame jis pats ir vaidina. Romantinė draminė komedija. Kartais gali pasirodyti, jog dažnai šioje juostoje menininės raiškos priemonės gan tiesmukos ar paviršutiniškos, tačiau...

Nidos dienoraščiai (3). Laimės sinonimas.

Lietui pasitraukus, apie 10 valandą vakaro vėl ėmėme vaidentis mes. Iš dangaus daugiau niekas nebekrito, todėl sklandžiai pavyko surengti „Šerkšno tylos“ koncertą, kuris tikrai buvo nuostabus. Dainavo vaikai, žuvėdros, šunys bei horizonto burlaiviai. Apsikabinusių pagyvenusių žmonių pora sukosi ratu ir spindėjo. Vakar vienas keistuolis įsigudrino sušokti išskirtinį šokį. Jo partneris buvo... dviratis!

Nidos dienoraščiai (2). Smėlynų vizijos.

Mariose it nedideli burlaiviai plūduriuoja balti apsnūdę paukščiai. O mes miname pedalus Preilos link. Įdomu tai, jog Preilos vardas susijęs su Latvija. Tiksliau tariant, su šios šalies miestu Preiliais. Jei tai asmenvardinis vietovardis – pavardė Preilis – latvių kalboje reiškianti „neprašytas svečias“, tai gal mes – taip pat neprašyti svečiai, nes niekas lyg ir neprašė tenais važiuoti, bet...

O saulėgrąžas merkia lietus

O saulėgrąžas merkia lietus,

Šlapios kasos jau pinas į žemę,

Vakarop jos greičiausiai išdžius,

Jeigu vėjas įjungs savo feną.

Ir kvepės mėnuliu visą naktį

Iš juodosios padangių keptuvės!

Ir subėgs visos katės palakti

Paukščių Tako iš Meilės gertuvės.

Nidos dienoraščiai (1). Šerkšno tyla liepą.

Bėgliai. Iš Vilniaus! Užnugaryje palikome vasarinio dušo pagaliau merkiamą sostinę. Dangui nebepakeliamai prislėgus žemę, mikrorajonai akimirksniu virto didžiule burbuline vonia. Valytuvai nenustygsta vietoje. Jų monotoniškas šokis ritmingai ir taktiškai praskleidžia lietaus užuolaidas, už kurių veriasi svaigulingai viliojantis kelias.

Pečiorai ir Pskovas (trumpas fotoreportažas)

Tarpukariu Pečiorai priklausė Estijai, po Antrojo pasaulinio karo pagal Molotovo-Ribenrtopo paktą buvo prijungti prie Pskovo srities (Rusija):