2010 m. kovo 27 d., šeštadienis

Vienatvės virsmas

Gyvenau tuo metu kažkur pasienio ruože, kuriame dunksojo vos kelios dešimtys išsibarsčiusių medinių trobelių, apaugusių mieguistomis samanomis ir neperregimais voratinkliais. Tiesa, čionai dar snaudė milžiniškos pilies užkonservuotos sienos, kurių akmenys sapnavo prieš daugelį šimtmečių savo gyvenimų slėpinius patyrusių valstiečių pirštus ir pro šalį prabildančių kunigaikščių arklių kanopas.
Tarp keturių gynybinių sienų neliko jokio autentiško ar kitokio statinio, o vien gigantiškas išsikerojęs ąžuolas pačiame netaisyklingo keturkampio formos aikštės viduryje. Regis, prieš nesuskaičiuojamą galybę metų šios citadelės mūrai su šaunamosiomis angomis specialiai buvo sudrėbti tuo metu ką tik į žemę įleisto liauno bejėgio medelio apsaugai.

Amžinybės aureole pasidabinusi medinė bažnytėlė, aplinkui besiganančios garbanotos avys, geraakiai arkliai, kelios sunkiatešmenės karvės, neaprėpiami laukai į visas puses ir... jokios upės anei ežero visoje artimiausioje apylinkėje. Ši vietovė garsėjo tuo, jog plytėjo pačioje aukščiausioje šalies dalyje, kurios aukščio užklydę turistai anaiptol negalėjo patirti tiesiogiai, nes prieš alkanas akis nesivėrė nei įspūdingos panoramos ar atodangos, nei stačiakakčiai šlatai ar skardžiai.

Jis gyveno priešais mano langus, ąžuolinių rąstų trobelėje ir jau turėjo šimtą septynerius metus, veržlų beveislį šunį bei nepakartojamai spindinčią antikvarinę liustrą, kuri kiekvieną vėlyvą vakarą ar naktį akindavo mane, besiruošiantį nuo įkyraus gyvenimo bent laikinai pasislėpti po stora merinosų antklode. Nežinau, iš kur ir kada senukas tą šviesulį gavo, bet, tiesą pasakius, truputį jam pavydėjau (baltai pavydėjau, kaip sakoma), paslapčia vildamasis į liustrą kada nors paspoksoti iš artėliau, o gal net ir paliesti... Šios svajonės išsipildymas efemeriškai regėjosi tik neapčiuopiamame sapne, nes dar niekas niekada į senolio trobelę nebuvo įkėlęs nė vieno kojos piršto. Visi jo, švelniai tariant, privengė, o man visgi teko gyventi paslaptingojo šviesulio spindėjimo lauke.

Jums turbūt įdomu, kodėl visi baidėsi keletą kartų per parą veržlaus beveislio šuns po apylinkę tampomo senuko... Ilgaamžis keistuolis visuomet švietė rausvais, nors ir nukarusiais, raukšlėtais žandais. Niekas niekada jo nematė paniurusio. Guvus ir nuotaikingas it Romeno Rolano Kola Brenjonas.

Tačiau verdama mėlynių uogiene ir raugintais agurkais kvepėjusios susiraukusios bobos man pasakojo, kas jas taip (ne)žmoniškai neramino... Pasirodo, su niekuo niekuomet nebendraujantis seneliukas kažkokiu būdu spinduliavo vienatvę, kuria paniškai bijojo užsikrėsti visi apylinkės gyventojai, kai kurie užklydę turistai ir net viena žalmargė, baugiai teliuskavusi sunkiais būties paslapčių pritvinkusiais tešmenimis! „Guvus ir nuotaikingas vienatvės satelitas!“ – pagalvojau pats sau, bet, prisibijodamas susiraukusių bobų, nutylėjau. Šis įvardintas faktas dar labiau kirbino mane kada nors ne sapne aplankyti kaimyną ir bent nago krašteliu prisiliesti prie jo „vienatvės šviesulio“, atskridusio lyg tiesiai iš Ermitažo.

- Na, marš greičiau iš čia!!! Turi savo kiemą ir slampinėk po jį! – atvirom gerklėm ant ilgaamžio staugė iš lauko darbų grįžtantys vyrai upėtakių veidais.

Verdama mėlynių uogiene ir raugintais agurkais kvepėjusios bobos įnirtingai šluostė prakaitą nuo pavargusių dalgių ašmenų ir nuo savo duonpelnių tiesmukų kaktų. Žmogiškų santykių mazge vienatvė buvo itin nepageidaujama. Persona non grata.  

- - -

Tą įsimintiną rytą, kai pagaliau ryžausi pasibelsti į pasakiškas kaimyno rąstinės trobelės duris (nes vidurnaktį, apakintas šviesulio spindulių, neišdrįsau to padaryti), vos nepraradau sąmonės... Mano akys veik išlipo lauk iš savo vėsadugnių šulinių... Vietoje žiovulingomis samanomis ir neperregimais voratinkliais apaugusio trobėsio išvydau patį nuostabiausią veidrodinėmis bangelėmis žėrintį ežerą, kurį juosė pušimis, vilkais ir meškomis dvelkiantys miškai.

- - -

Proanūkiai man pasakoja, jog iki šiol iš to ežero upėtakiaveidžiai vyrai azartiškai traukia lydekas, ungurius, lynus, vėžius bei kitokius valgomus ir ne visai valgomus padarus, šaudo pakrančių antis bei briedžius, o mėlynių uogiene ir raugintais agurkais kvepiančios bobos spėriai miškų glūdumose renka spanguoles, bruknes, žemuoges, mėlynes, raudonviršius ir baravykus. Vakarais pro langų plyšius skverbiasi čiobrelių arbatos aromatas. Tik aukštai aukštai virš pačio ežero centro spindi astronomams iki šių dienų nepažini neregėto ryškumo ir dydžio žvaigždė.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą