2010 m. gegužės 5 d., trečiadienis

Auksinė formulė

Nors toji šalis buvo pasakiškai žavi, visai ne dėl to į ją traukė virtinės turistų iš visos senutėlės Europos ir net iš už griausmingojo Atlanto. Nedidelė, bet graži kaip nesibaigianti vaikystės pasaka.
Čia tarsi baobabai dunksojo patys didžiausi pasaulyje prekybos centrai. Į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą įtrauktas sostinės senamiestis įtakingų verslininkų dėka azartiškai buvo išgriautas dar prieš keturiasdešimt penkerius metus, tad jo vietoje patogiai įsikūrė visų prekybos centrų centras. Žmonės toje šalyje jautėsi be galo laimingi. Apie tai bylojo arktiškai spindintys sveiki ir gaivūs jų dantys. Pirmą kartą čionai patekęs pasijusdavai lyg masinės dantų pastos reklamos scenos filmavime.
Už prekystalio sėdėjo beždžionė. Retkarčiais ji iki ausų išsiviepdavo, sukalendavo šiek tiek gelstelėjusiais gabaritiniais dantimis, kad patrauktų pro šalį slenkančių potencialių pirkėjų dėmesį. Iš tikrųjų to daryti visai nereikėjo, nes už prekystalio sėdinti beždžionė – savaime susidomėjimo vertas faktas. Greičiausiai dantų rodymas toje šalyje buvo ne fiziologinis, o socialinio įsitvirtinimo refleksas. Beždžionė jautėsi saugi. Ir Jūs taip jaustumėtės, jei Jums būtų užtikrintos visos socialinės garantijos.
Didžiausio sostinės prekybos centro širdyje ji dirbo suvenyrų ir kitų įvairiausių į išradingumą bei originalumą pretenduojančių niekalų pardavėja. Tokios pareigos anaiptol nepasirodytų menkos, jei žinotumėte faktą, kad atrankoje į darbą minėtoji pardavėja ryškia persvara nurungė net aštuonis aukštąjį universitetinį išsilavinimą įgijusius žmones.
Beždžionė dėvėjo marškinėlius su užrašu „Penkias dienas dirbu, kad dvi pagyvenčiau...“ Tokie marškinėliai ilgainiui pelnė paklausiausios suvenyrų parduotuvėlės prekės vardą. Populiarumu jiems galėjo šiek tiek prilygti nebent šie – „Dar penkiasdešimt gramų ir aš – nekilnojamasis turtas“. Tokios originalios paraiškos adekvačiai atspindėjo laimingosios tautos savastį.
Nuo tos dienos, kai už prekystalio susirangė nekasdieniška pardavėja, verslas ėmė klotis kuo puikiausiai. Marškinėlių „Penkias dienas dirbu, kad dvi pagyvenčiau...“ gamintojai nespėjo gaminti, o tiekėjai – tiekti. Beždžionei kiekvieną penktadienį tereikėjo išmokėti penkias dėžes bananų ir tuo ji buvo visiškai patenkinta. Verslininkų veidai švytėjo. Pardavėja kaleno šiek tiek gelstelėjusiais gabaritiniais dantimis. Su beždžionėmis, pasirodo, kur kas lengviau susitarti nei su žmonėmis ar kokiais nors japoniškais robotais. Jos neskalambija apie žmogaus teises ir yra kur kas mažiau kaprizingos. Tokį visapusišką sutarimą, aišku, turėjo lemti tam tikri veiksniai, kuriuos pamėginsime akies krašteliu apžvelgti.

Visus konkurentus atrankoje į darbą nurungusi pardavėja iš kitų savo rūšies atstovų išsiskyrė šiek tiek didesniu nei įprasta beždžionėms gebėjimu būti panaši į žmogų. Ji mokėjo skaičiuoti, rašyti (nors lyg virtualus dvidešimt pirmo amžiaus paauglys darė begalę šiurkščių gramatinių klaidų), o vėliau net išmoko dirbti su kasos aparatu. Švytinčių dantų visuomenėje didžiausias pranašumas – intelekto nesužalotas veidas (snukis, šiuo atveju).
Mūsų herojė pasižymėjo nepriekaištinga sveikata ir fiziniu pajėgumu, kurio tokiame darbe, žinoma, neturėjo galimybės iki galo panaudoti. Šiuo atžvilgiu ji buvo panaši į tipišką statybininką, tik, aišku, nesikeikė, nerūkė, nelukšteno saulėgrąžų, nevartojo alkoholio ir apskritai jokių kvaišalų. Todėl marškinėliai „Dar penkiasdešimt gramų ir aš – nekilnojamasis turtas“ jai visiškai netiko.
Prezidento siūlymu už tai, kad tapo komercinio turizmo traukos subjektu, gauruotoji išimties tvarka gavo laimingosios šalies pilietybę ir įgijo teisę balsuoti – tuo labai didžiavosi, šiek tiek gelstelėjusius gabaritinius dantis rodydama kitiems savo giminės atstovams. Beždžionei be galo patiko skaityti kosmopolitiško turinio žurnalus apie žmones, apie jų sėkmę, nesėkmes ir apatinio trikotažo reikalus. Apie savo lytį gauruotoji nieko nenutuokė, bet tais laikais Žemėje lytis mažai ką bereiškė, nes jau seniai nieko apčiuopiamai nebuvo galima atskirti.

Beždžionė mėgo bananus, tačiau toks teiginys yra visiškai tuščiaskambis, nes kokia gi ji būtų buvusi beždžionė, jei nebūtų mėgusi bananų? Tas pats, jei sakytume: „Žmogus mėgo atlyginimą už savo triūsą...“ O abrikosų ir arbūzų nekentė. Jie jai atrodė per sudėtingi. Beždžionė vertino viską, kas paprasta. Nulupi žievę – ir visa esmė tau ant delno. Kam tie kieti bukaprotiški kaulai ir gausybė slidžių skystablauzdžių sėklų? Viskas tobula, ką gali akimirksniu pasisavinti ir gerai suvirškinti. Taip, mūsų herojė tikrai išsiskyrė iš kitų primatų gebėjimu būti panaši į žmogų!
Kita svarbi medalio pusė – įgimta savybė nebūti panašiam į žmogų. Beždžionės širdyje niekados nesuko lizdų jokios amžiaus ligos – depresijos, šizofrenijos, neurozės ar kiti marazmai. Apskritai visapusišką sėkmę laimingojoje šalyje garantavo gebėjimas būti panašiam į žmogų ir kartu gebėjimas nebūti panašiam į žmogų. Aukso viduriukas.
Išskirtinė pardavėja, nors ir vadovavosi principu „Penkias dienas dirbu, kad dvi pagyvenčiau...“, vis dėlto nepuoselėjo žmogui būdingo beatodairiško siekimo geriau ir ilgiau pabūti šioje Žemėje. Tiesiog apie tai visai negalvojo. Jai visiškai užteko penkių dėžių bananų kiekvieną penktadienį. Beždžioniškas kraujas neplukdė į smegenis nežabojamo godumo ir nepagrįsto rajumo impulsų.

Nors toji šalis buvo pasakiškai žavi, visai ne dėl to į ją traukė virtinės turistų. Nedidelė, bet graži kaip nesibaigianti vaikystės pasaka. Žmonės toje šalyje jautėsi be galo laimingi. Apie tai bylojo arktiškai spindintys sveiki ir gaivūs jų dantys.

Netrukus turistų srautai nepaprastai sumažėjo. Taip nutiko todėl, kad kiekvienoje pasaulio šalyje, net ir pačioje mažiausioje, atsirado daugybė gigantiškų prekybos centrų, kuriuose už prekystalių sėdėjo daugybė besivaipančių beždžionių arba daugybė šaltakraujų japoniškų robotukų. Ilgainiui „žmogiškos darbo jėgos pakaitalai“ ėmė įžūlėti ir griežtai reikalauti vis daugiau žmogaus teisių.

Tuo tarpu mūsų herojė sėdėjo ant garuojančio jūros kranto su šimtu dvidešimt penkiomis dėžėmis bananų. Tai buvo išeitinė kompensacija už priešlaikinį pasitraukimą į pensiją. Šalia jos pūpsojo septyniasdešimt metų valstybei paaukojęs strazdanotas vokietis su pilnutėle dėže šalto rasoto alaus ir įdėmiai spoksojo į saulėje prakaituojančius šiek tiek gelstelėjusius gabaritinius beždžionės dantis.

Nerijus Laurinavičius, „Šiaurės Atėnai“, 2009-08-07 Nr. 951


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą