Nevandens atminimui

- - -

man patinka patikti be skonio

ir lietaus pasiklydusio laukiu

kai meluoja rugsėjis nuobodų

vakarėjantį užmiesčio jauką

ir namai susipynę be žodžių

susigėdę prieš svetimą ranką

mano kiemsargio veidas beodis

o švelnumas ne glosto bet tranko

o liūdnumas ne šildo bet migdo

pastoralinį greitkelio kursą

be perono be rankų tranzito

šoksim miegantį tango užburtą

kai scenarijus aktorius gena

vis tolyn nuo stoties labirintų

o naktis tarp vagonų kūrena

paskutinę išvykstančių viltį

kol patinka patikti be gėdos

ir rudens vasarėjančio laukti

o rugsėjis meluoja nuobodžią

pasiklydusią perkėloj lemtį

(„Skrenda gervės“, Vandis Chamrovski)

Sako, vanduo turi atmintį… Nevanduo taip pat. Jeigu gyvulys mokėtų susigėsti, tai tas gyvulys dabar būčiau aš. Kažkodėl tik dabar kilo ranka parašyti keletą žodžių.

Aukštas ir šiek tiek panašus į Leniną. Toks pirmasis įspūdis. Pastebėjau vieną dėsningumą gyvenime – gali ne vienerius metus priperstame pilkame ofise trintis su daugybe į žmones panašių žiurkių (vaidinti darbinius santykius, užklasinius atsipalaidavimus-nemokamus nusilėbavimus), o, kai atsitinka taip, jog nuo viso to vieną kartą išsivaduoji, katapultuojies, jau po kelių savaičių ar mėnesių niekaip nebegali atsiminti tų rūškanų veidų, susiniveliuojančių į vieną sėdmeninę plokštumą (išskyrus kai kurias išimtis). Tačiau būna ir kitaip. Keli susitikimai, kelios laiku neapibrėžiamos pažintys (jei galima taip pasakyti), o atrodo, jog tas žmogus visada buvo tavo praeityje, yra dabartyje ir bus ateityje.

Taigi, Nevanduo… jis niekur nenutekėjo. Fenomenas lieka fenomenu. Tuo metu (apie 2004-uosius), kai dar internetinė rašančiųjų svetainė www.rasyk.lt vadavosi iš vystyklų, buvo susiformavę tam tikri kuriančiųjų žmonių gumuliukai… (Minėtoji svetainė visgi palieka itin nemalonų atminties šleifą. Dabar ji, berods, yra desperatiškai išsikvėpusi – lyg nuolat besitęsiančios paskutinės arklio dienos. Joje yra kažkas iš esmės negerai. Man regis, įtariu kas – jie iki šiol žaidžia įvairias apgailėtino lygio valdžios projekcijas, išsiaukštinimus ir nužeminimus, paišydami ten visokius pusiau pridengtus debesėlius, saulutes, žvaigždutes, kas turėtų reikšti tam tikrą rangą – tarsi policininko ar karininko antpečiai). Vienas iš tokių gumuliukų buvo – Nevanduo (a.a. Vandis Chamrovski), Archangelas (Vilius Dinstmanas) ir šių eilučių autorius. Būčiau nedėkingas paršas, jei nepadėkočiau dėdei Vandžiui už visas paskatas rašyti (manau, kad jam padėkoti turi daug kas)… Nepaisant to, jog daugumai arogantiškų „literatūros liūtų“ šis vardas turbūt nieko nesako, Vandis Chamrovski yra vienas gyvybingiausių šiuolaikinės literatūros šviesulių-fenomenų. Po mirties išleista jo kūrybos knygelė „Giliai paviršiuje“ (2008). Kartais turbūt reikia ne padlaižiauti įvairioms sąjungoms, ne brukti rankraščius leidykloms ar ieškoti savų lėšų (kas yra apgailėtina), o tiesiog numirti. Aišku, išvis niekada niekam niekur nieko nereikia brukti – tai yra tuštybė ir kvailybė. Ir Nevanduo numirė visai ne dėl to – koks absurdas būtų taip manyti! Puikiai viską apibendrina Gintaras Patackas kraujo raudonumo knygelės priešlapyje ir užlapyje („Ugnis, sudeginus vandenį“). Tegalėčiau pridurti nebent keletą fotografiškai atmintyje įsirėžusių epizodų: po keliolikos bokalų alaus (buvo ir tokių laikų!) „Labirinte“ ir kitose priestotės „arklidėse“ su dėde Vandžiu užsukome į prekybos centrą „Iki“. Toks aukštas, šiek tiek į Leniną panašus Nevanduo su odiniu teisininko portfeliu (vieną tokį man padovanojo, kad su Viliumi tvarkytume tam tikrus jo reikalus Vilniuje – iš to aišku išėjo nemenka komedija, tikiuosi nepyksti dabar ant mūsų...), iš kurio staiga išsitraukė avokadą ir ėmė visų salės darbuotojų klausinėti, ar čionai nėra tokių vaisių… Salės darbuotojai kažkodėl tik gūžčiojo pečiais. Mėsos skyriuje pasiteiravo, ar neatsirastų kokia viena kita žąsis, o kai išėjome lauk Vandžio rankoje spoksojo tikrų tikriausia apnuoginta elektros lemputė. Paskui Nevanduo nutekėjo Kauno (Vilkijos) kryptimi.

išsigąsk aš sugriausiu šį namą

ir išdeginsiu žolę po tiltais

tu pažinsi mane iš reklamos

kai miegosiu toks lengvas ir tirštas

mano dykumos tavo rankovėj

tavo katės ant mano palangės

jeigu planas išdegs – bus tvirtovė

jeigu ne tai užmigsim išalkę

kaip senienos užmiega lentynoj

kaip teatras užmiega po gaisro

o pabudę iš laimės ištinę

vėl parduosim vėluojantį laiką

ten kur mamos vaikų nepažįsta

ten kur žuvys dainuoja dvikojės

mano klyksmas bereikšmis ir tyras

nors esu tik berankis artojas

šeimininkas namų nerakinęs

kilmininkas kilmingas be ko

aš sugriausiu šį namą po tiltais

nebijok aš tikrai ne vanduo

(„Išsigąsk aš sugriausiu šį namą“, Vandis Chamrovski).

Ilsėkis ramybėje, Aizbergas, 2010 08 26