2010 m. balandžio 5 d., pirmadienis

Klausimas gulbei

Tuo metu jau buvau šiek tiek pramokęs gulbių kalbos, todėl ir paklausiau: „Gulbe, tavo kaklas beveik kaip klaustukas mano egzistencinių paieškų, nuolatinės vidinės nerimasties akligatviuos, užakusiose savimonės kūdrose, kur nesibaigianti baimė kunkuliuodama kvarkia karnavališkomis varlių gerklėmis... Kaip baltas paskutinės vilties klaustukas, neuždarantis jokiuose galutiniuose teiginiuose, atsakymuose, proklamacijose, šūksniuose...
Klaustukakakle gulbe, mano klausimas ilgas ir painus (kaip ir aš pats), suveltas kaip koks veltinis, be aiškios pradžios ir be apčiuopiamos pabaigos, bet pasistenk, drįstu prašyti, išgirsti bei suvokti, nors ir pasąmoningai, ko aš noriu tavęs paklausti... Štai tu mąsliai tyvuliuoji šiose upelių ir ežerų raizgalynėse, klaustukiškai tyvuliuoji šioje vandens misterijoje... H2O? Šios raidės ir skaičius tau nieko nereiškia, neegzistuoja visaskvarbio vandens grafystėje. Pasipūtę mokslininkai, pasiraitoję rankoves, savo bevaisio prakaito lašais perpildė visus laboratorijų mėgintuvėlius, bet jų ilgaamžis darbas nuėjo šuniui ant uodegos. Be vandens nebūtų nei tavęs, nei manęs, nei mokslininkų, paikai užsimojusių pasigaminti šio vitališko kuro, šio fatališko skysčio. Tu toliau sau romiai plūduriuoji nė kiek nesistengdama gilintis į mano groteskiškai formuojamo klausimo aštuonkojiškas ataugas-čiuptuvus, nes tu, klaustukakaklė gulbė, pasyvioji vandens misterijos režisierė, iš anksto žinai atsakymą. Sakyk, kaip tu gyveni? O paskolos būstui?...“.
Tuo metu jau buvau šiek tiek pramokęs gulbių kalbos, todėl pasistengsiu išversti tai, ką tuomet išgirdau: „Aš tiesiog tarpstu Dievuje“, – atsakė klaustukakaklė gulbė šauktukiškai ištiesintą kaklą panardindama į egzistenciškai sodrią vandens gelmę.

Nerijus Laurinavičius, „Šiaurės Atėnai“, 2009-03-27 Nr. 934.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą