Veido knyga

Iš to kaimo autobusas į rajono centrą (ir atgal!) važiuodavo... Taip, važiuodavo... vieną kartą per mėnesį. Pirmąjį mėnesio pirmadienį. Tai net buvo visai ne autobusas, o tikrų tikriausias... „krepšas“, kaip pasakytų mano dėdė. Štai šiame į visas puses išsibarsčiusių keliolika apylinkės kaimų pravažiuojančiame „krepše“ ir vykdavo visa socializacija. Reikėtų sakyti ne „pravažiuojančiame“, o „pradundančiame“. „Krepšas“ šiuo atveju irgi itin tinka, nes žmonės vieni kitiems bent keliasdešimt minučių tapdavo artimi tarsi vieno likimo grybai nedidelėje pintinėje. Keliasdešimt minučių interaktyvios akistatos per mėnesį (skamba beveik kaip gydytojo receptas!). Čia galėdavai sužinoti labai daug (savotiška veidaknygė?!): ties kuriuo meldu sukinėjasi gerokai ištysusi lydekaitė, po kuria samana slapstosi pirmasis sezono baravykas ir kiek dantų dar liko jau keturiasdešimt trejus metus iš stikliuko (iš stiklainio?) niekaip neišsikapanojančio atlapaširdžio eigulio Prudencijaus Barsuko srėbtuvėje.

Senis. Taip, taip... Senis, – kažkodėl niekas kitaip jo ir nevadino. Taigi Senis per savąsias beveik aštuonias dešimtis taip ir nenuvažiavo iki rajono centro (ką jau ten kalbėti apie Vilnių!).

- Asocialas! – vis per dantį patraukdavo beprotiško dydžio tešmenų žemėn lenkiama krioštelėjusi paštininkė Šarkauskienė, sunkiai įsivaizduojama (bet faktas!) ant dviračio „Aist“.

Simbolinė autobusų stotelė labiau priminė išklypusią šuns būdą be fasadinės dalies – ko norėti, vieną kartą per mėnesį, pirmąjį mėnesio pirmadienį... Iš tikrųjų net interaktyviųjų akistatų metu niekas taip ir nepajėgė išsiaiškinti, ar Senis kada nors turėjo kitą gyvenamąją vietą. Visi taip buvo įpratę regėti jį nuolat tūnantį „būdoje“, jog beveik visai į tai nebekreipė dėmesio. Kaip beveik nebekreipi dėmesio į šalikelės rūpintojėlį, jei kiekvieną mielą dieną net keletą kartų pro jį pravažiuoji. Kad ir kaip meistriškai jis bebūtų drožinėtas...

Senis laukė. Ko? Niekas nežinojo. Galbūt tik pats Senis. Tarsi pulkininkas, kuriam niekas nerašo. Taigi, Senis laukė, o metai nieko nelaukdami barstė vis naują vaikų, neretai praleisdavusių net ir visas vasaros atostogas šiame kaime, derlių.  „Tupi Senis būdoje tarsi žvirblis kamine“ – vis pasišaipydavo koks nors apdriskėlis, plačiai demonstruodamas netaisyklingų dantų mozaiką.

Pirmąjį mėnesio pirmadienį, gegužės trečiąją, dešimt minučių po aštuonių vakare dulkių debesyje paskendęs „krepšas“, skausmingai cypdamas sudilusiomis stabdžių kaladėlėmis, šiaip ne taip nutūpė simbolinėje stotelėje. Dulkių debesis ėmė sklaidytis tik tuomet, kai vadinamas autobusas, tarškėdamas visų įmanomų konstrukcinių dalių sutartine, jau buvo beišnykstąs gūdžios girios glūdumoje.

„Trijų dienų“ barzdelė, šampūnu tebekviapiantys pusšviesiai plaukai iki pečių ir lubinų violeto akys, šiek tiek kol kas sustingusiu paviršiumi, po kuriuo, regis, galėtum išvysti Raudonosios jūros koralus ir vaivorykštę prarijusių žuvų gausybę. Tiesa, kol nepamiršau – dar koks metras devyniasdešimt (vos pastebimai išlinkęs) ir dulkėmis jau spėjęs apsiklijuoti smalos juodumo lagaminėlis kairėje rankoje.

- Beveik labas vakaras! – atkutęs iš pirminio stingulio entuziastingai pasisveikino jaunuolis.
- Visai labas, visai... – lyg niekur nieko ramiai tarė Senis iš būdos gilumos, – užeik vidun, užeik, negi taip ir stovėsi už durų? – pridūrė tarsi per smarkią liūtį ragindamas neplanuotai užklydusį peršlapėlį kuo greičiau peržengti slenkstį. Būdos „šeimininkas“ ant išlūžinėjusio suoliuko nerangiai šiek tiek pasislinko į šoną.
- Už durų? – truputį sutriko svečias, bet greitai susiorientavo aplinkoje ir žengė pirmąjį žingsnį simbolinės stotelės link.

Vaiskiai išvakarėjusioje padangėje nesimatė nei vieno debesėlio, o tvinkčiojančioje pavasario būtyje nugrimzdęs kaimas tarytum laikinai suakmenėjo priešnaktinėje maldoje.

- Kokiais vėjais? – pasiteiravo Senis, kaulėta ranka lyg karvės spenį lėtai ritmiškai timpčiodamas vešlios peržilusios barzdos galiuką.
- Ieškau pažįstamų. – Trumpai ir aiškiai atsakė jaunuolis.
- Kažką pažįsti šiame kaime, o gal kokie nors giminystės ryšiai?
- Ne.
- O tai kaip? – kiek pritilusiu balsu iškošė „šeimininkas“ ir nežymiai pasviro užklydėlio link.
- Ieškau pažįstamų, – pakartojo tasai, – supranti... aš, aš... kolekcionuoju pažįstamus.
- Kolekcionuoju pažįstamus, – tokia pat intonacija puikiau nei aidas atkartojo Senis ir, regis, akimirkai išnyko vidinėje savo gelmėje, – kolekcionuoju pažįstamus... Kole... Pala, pala... Tai tu panašiai kaip Gogolio Čičikovas, supirkinėjęs mirusiųjų sielas?
- Šito nepažįstu! – gal taip tik pasirodė, o gal iš tikrųjų kiek grubokai atkirto jaunuolis.

„Prastas kolekcionierius...“, – pamintijo Senis, bet nepasakė.

Akimirką kaimas tarsi atkuto iš priešnaktinės maldos – vienur kitur suamsėjo šunys, sugirgždėjo šulinių grandinės, o kažkur priemiškyje pasiuto kūkuoti laiko kilpose įsinarpliojusi gegutė.

- Pala, pala... – iš lėto ėmė kilti nuolatinis simbolinės stotelės gyventojas, kurio sąnariai „uždainavo“ ne ką prasčiau nei visų kaimo šulinių grandinės kartu paėmus, – lukterk minutėlę, lukterk... aš tuoj, aš tuoj... – pridūrė virpėdamas ir kaip ką tik išmokusi vaikščioti kaliausė pradingo už būdos kampo.

- - -

- Ir kiek jau turi? – paklausė pažąstyje atsakingai spausdamas litrinį plastmasinį butelį su kažkokiu skysčiu.
- Ko turiu? – sutriko svečias.
- Na, pažįstamų kiek tavo kolekcijoje? – šelmiškai sublizgėjusiomis akimis spoksojo sugrįžėlis, kuris (turbūt) visą kelią intensyviai mąstė.
- Tūkstantis keturi šimtai penkiasdešimt trys. – Statistiškai tiksliai atsakė paklaustasis, ant kurio kelių, kaip pasirodė Seniui, ryškiai spindėjo kažkokia plačiai atversta didžiulė juoda knyga. – Štai čia jie visi, mano kompiuteryje!
- Šitoje knygoje? – nepatikliai šnairavo Senis, vis prapūtinėdamas dulkes iš apiblukusio serviso puodelio, į kurį netrukus įkunkuliavo plastmasinio butelio turinio ir kiek atžagariai pakišo svečiui palei nosį.
- Taip, šitoje knygoje, šioje juodojoje dėžėje! – netikėtai pralinksmėjo „pažįstamų kolekcionierius“ ir iki dugno vienu užsivertimu išmaukęs „stikliuką“ susitraukė kaip devynios pėdnyčios.

Būdos „šeimininkas“ iš nuvalkioto bulvių maišo medžiagos švarko vidinės kišenės ištraukė apdžiūvusią bei truputį apipelijusią duonos plutą, jau kiek svetingiau pasiūlė svečiui užsikąsti, o pats sau į gerklę tiesiai iš kakliuko vožtelėjo gerą gurkšnį „kaimo pasididžiavimo“ ir nė kiek nesusiraukęs paklausė:

- O tu juos tikrai visus pažįsti, savo pažįstamus?
- Daugiau mažiau. Supranti, aš keliauju po margą pasaulį ir ieškau įdomių žmonių. Vos tik suradęs, jei jie neprieštarauja, nufotografuoju, paruošiu tam tikrą kiek įmanoma detalesnį aprašymą-charakteristiką ir visus išgautus bei dar išgalvotus duomenis suvedu į mano paties sukurtą kompiuterinę programą „Veido knyga“, kurios ribose, jei galima taip sakyti, mano „pažįstami“ interaktyviai bendrauja vieni su kitais, o tuo pačiu ir su manimi...

Po šių žodžių būdos palubėse beveik penkias minutes kybojo tyla.

- Nesuprantu. – lakoniškai tarė Senis po to, kai „padarė“ dar po vieną, – Aš tai neturiu nė vieno pažįstamo. Pameni, kaip sakė Dostojevskis? „Žmogus yra paslaptis. Ją reikia įspėti, ir jeigu ją narpliosi visą gyvenimą, tai nesakyk, kad veltui praleidai laiką, aš spėju tą paslaptį, nes noriu būti žmogumi“.
- Nė vieno pažįstamo?! – nustėro kažkaip keistai išsirietęs ilgšis, tarsi visa savo povyza tapęs dideliu klaustuku. – Sunku patikėti, meluoji, Seni, nieku gyvu nepatikėsiu! – pridūrė smagiai užsikvatodamas ir prisidegė mėtinę „Kent“ cigaretę. – Nori aš tapsiu tavo pažįstamu?! – pūsdamas tirštą dūmą ir jau kiek surimtėjęs pasiūlė svečias.
- Man nebeužteks laiko. Žinai, kas labiausiai mane stulbina? O gi tai, jog dauguma žmonių nuolat gyvena taip tartum visai nepastebėtų, kad kiekvieną akimirką virš jų galvų kybo milžiniško svorio Paslaptis. Kaip apskritai galima kvėpti dar vieną oro gurkšnį ir toliau sau trypčioti lyg niekur nieko – lyg jokios paslapties niekada nebūtų buvę?
- Kur toji „Paslaptis“? Tavo būdoje? – bandė pajuokauti jaunuolis, tačiau netrukus, sukaustytas nežinia iš kur prasismelkusios rimties, stipriai prikando apatinę lūpą ir nevalingais pirštų judesiais ėmė krapštinėti „trijų dienų“ barzdelę.

Net pakvaišusi gegutė, visai įsismaginusi ištamsėjusiame gegužės vakaro sodrume, berods, nuvirto nuo šakos ir užsičiaupė tarsi ją kas būtų užkimšęs vyno butelio kamščiu. Kur ne kur iš paviršinio įmigio klejonių amtelėjo vienas kitas kiemsargis.

- Temsta... – giliai atsiduso Senis, nurijęs degaus skysčio, – Dažnai taip nutinka, jog kontrolinį akcijų paketą perėmusi Tamsa atkakliai mėgina įteigti, kad ji iš tikrųjų yra Šviesa. Taip, jog imi įtikėti. Tokiu klastingu Šviesos parodijavimu siekiama absoliučiai ją (Šviesą) diskredituoti. Palikti jai visiškai menką procentinę dalį arba, dar geriau, išvis nieko nepalikti. Tačiau, jei lieka bent mikroskopinė smiltelė tikrosios Šviesos, tikiu, vėliau ar anksčiau, lankas gali būti perlenktas į priešingą pusę. Tokio lanko iššautos strėlės skrydis yra negrįžtamai sukoncentruotas į Absoliutųjį taikinį, todėl čia nelieka vietos jokiam apsimetinėjimui, vaidybai ar parodijavimui.
- Gražiai kalbate, tamsta... – kažkokia dar negirdėta gaidele prabilo svečias, sugrįžęs iš savųjų violetinių akių dugno ir pirmą kartą bandydamas prieblandoje „sugauti“ simbolinės stotelės „šeimininko“ žvilgsnį. Žvilgsnį, kurio, greičiausiai tuo metu tenai nebuvo. – O kas lieka iš mūsų gimtosios kalbos užkapinėje tikrovėje, kurioje nebėra istorinio, geografinio, etninio, rasinio, socialinio, laiko ir kitų šiam pasauliui būdingų suskirstymų? O iš kitų tokios gausybės kalbų? Iš Tėvynės idėjos kas lieka Tenai? Tenai, visai kitoje plotmėje... Čia išsaugoma čionykštė atmintis, o Ten? Nejaugi nieko? Argi kūno skryniai užsivėrus visiems laikams išnyksta laikinai (?) įasmeninti ir bendrieji tikrieji giluminiai lobiai, argi peržengus lemtingą demarkacinę liniją minėtosios vertybės ištirpsta bendroje lobių košėje? Ar viso to tenai tiesiog nebereikia? Bet juk iš pradžių buvo Žodis... Įšventinta, iššventėjusi kalba, kuria meldžiamasi, grąžinanti į Tikrąjį Žodį? Tokia daugybė save virš visų iškeliančių religijų, o kur tikrasis sprendimas?
- Tikrasis sprendimas? – prisidegdamas kontrabandinę cigaretę pakartojo Senis. – Tikrasis sprendimas yra neabejotina Pasaulio pabaiga ir gilus kiekvieno Atodūsis, sužinojus, jog daugybę metų judėta priešinga kryptimi, kitaip sakant, visai ne į tą pusę, kurioje yra Amžinoji Ramybės stotis. Štai šis tragiškas suvokimas, man atrodo, bus dovanotas kiekvienam. Gilus Atodūsis, labai gilus Atodūsis... Apnuogintos visos nerimasties šaknys. O dėl viso kito – nesuk galvos! Juk tokiai begalei skirtingų (unikalių) žmonių (gyvenusių, gyvenančių, gyvensiančių) negali būti taikomos vienodos šabloninės priemonės Tikslui pasiekti.
- Taaaiiip... O dar priemonės labai dažnai supainiojamos su tikslais. Juk, pavyzdžiui, automobilis skirtas tam, kad iš taško A nukaktum į tašką B, o kai ši elementari tiesa užmirštama – tuomet automobilis tampa puošybos objektu, – ne priemone, o tikslu. Tokiu būdu užmirštama, kad tikslas buvo taškas B, nors ir tarpinis, bet tikslas. Pernelyg susikoncentravę į priemones galime nepasiekti net ir tarpinių tikslų bendrame mums paskirtame judėjimo plane. Panašiai ir su kūnu. Kūno indas bei jo forma reikalinga tiek, kiek tai gali tarnauti dvasios brandinimui. Brandinamas raugas, užkrėstas tam tikra bacila, gali suardyti patį indą, tuo pačiu ir kūno bei dvasios vienovę. Kai raugas subrandinamas iki numatyto ar iš aukščiau pageidaujamo lygio, indą galima užkasti į žemę – iki tol, kol jo vėl prireiks galutiniam visa ko išpilstymui. O kai kūnas be prošvaisčių tampa galutiniu tikslu, tuomet ir regime įvairiausius soliariumus, body-building‘us ir kitas „grožio“ procedūras.

Visa tai išpyškinęs jaunuolis ėmė skubotai ir nervingai spaudinėti savo „Juodąją knygą“, kuri viso pokalbio metu taip ir praspindėjo ant kelių. Iš tolėliau Senio būda atrodė kaip tikras jonvabalis.

- Ką čia darai? – truputį išplaukusiu balsu pasiteiravo būdos „šeimininkas“.
- Naikinu programą!                
- Kodėl?
- Todėl, kad netikiu, jog gyvensiu tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt tris gyvenimus! Nuo šiol aš irgi nebeturiu nė vieno pažįstamo. Na, nebent, galbūt…

- - -

Svečio plaukai jau senokai nebekvepėjo šampūnu, o „trijų dienų“ barzdelė tapo visa „trijų dešimčių dienų“ barzda. Priešrytiniame kliedesyje jaunuolis tarytumei girdėjo visomis įmanomomis konstrukcinėmis dalimis tarškantį „krepšą“, kaip pasakytų mano dėdė, tačiau niekaip negalėjo suvokti, ar tai sapnas, ar tikrovė. Tik kai akių vokus atkabino pakvaitusi vidurdienio saulė, jis iš lėto ėmė suprasti, kad simbolinėje stotelėje pasiliko visiškai vienas...

Kažkur toli plačiuose laukuose baubė tinginės karvės, virš būdos optimistiškai prasklendė gandrų pora, o į apdriskusių kelnių galą dantimis buvo įsikibęs ir irzliai urzgė kažkoks perlįsęs nežinia iš kur atsibastęs šunėkas su nutrūkusia grandine.

Pirmasis birželio pirmadienis.

Nežinau, gal ir iki šiol jis tenai tebesėdi, o gal ir ne... Jei norite įsitikinti, nuvažiuokite ir pažiūrėkite patys.

Nerijus Laurinavičius, 2010 08 02