2017 m. spalio 8 d., sekmadienis

Nemadingi praeivio užrašai (15). Draugai į namus

Spalio 8 d.

Vakar su Judita lankėmės VGTU „Palėpės“ teatre. Vietoje išgriauto „Lietuvos“ kino teatro lavono sparčiai dygsta kažkoks šiuolaikinio meno centras. Čia visur slypi mano vaikystės takeliai: šalia buvusio „Lietuvos“ kino teatro kažkada kaisdavo pirtis, greta buvo maisto prekių parduotuvė „Sakalas“. Dabartinės Naugarduko gatvės pradžioje ir tuomet, ir dabar – kavinukė. Kylant aukštyn, kairėje pusėje buvo daržovių parduotuvė, kiek tolėliau – „Pionieriaus“ kino teatras, kuriame žiūrėdavome „Na palauk!“. Sankryžoje su Mindaugo gatve – Chemijos institutas, kuriame kadaise mokėsi mano mama. Pasukęs į kairę, atsiremi į Šaltinių gatvę, kuri anuomet vadinosi Knyvos. Šioje gatvėje ir prasidėjo gyvenimo tyrinėjimai – putplasčio bružinimas į grublėtą namo sieną. Taip mes kurdavome laivus ir visokius kitokius niekus. Kartais prabružindavome ir gležnus pirštus, baltas putplastis pasipuošdavo ryškiai raudonais akcentais. Bet apie ką aš čia?
Aaa... apie VGTU teatrą „Palėpė“, kuris įsikūręs priešais išnykusį „Lietuvos“ kino teatrą, Pylimo gatvės vidinio kiemo patalpose. Salė nedidelė, atrodo gana skurdokai, bet čia įrengtas ir apšvietimas, ir įgarsinimo sistema. Žiūrovus pasitinka spektaklio aktoriai, įspėja, kad spektaklio metu iš salės išeiti nebus galima. Ore tvyro tirštas smilkalų tvaikas. Dekoracijų beveik nėra, viskas išmoningai kuriama minimaliomis priemonėmis.

Įrengta užsklanda leidžia lanksčiau keisti mizanscenas. Teatras gyvuoja jau 18-us metus, savyje telkdamas jaunus entuziastus, kurie iš šios veiklos negauna jokių pajamų. Spektakliai nemokami, po visko galima savanoriškai paaukoti „į skrybėlę“. Vieni vaidina stipriau, kiti – kiek silpniau, o dar kiti – ir visai neblogai. Tasai netolygumas yra juntamas. Per metus pastatomi vienas-keli spektakliai, kurie rodomi trejus-ketverius metus, kol pasikeičia aktorių karta.
Žiūrėjome režisieriaus ir teatro vadovo Olego Kesmino pastatytą spektaklį „Draugai“, pagal japonų rašytojo Kobo Abės kūrinį. Trukmė – 2 valandos. Į jauno perspektyvaus žmogaus gyvenimą (butą) staiga įsiveržia visa šutvė-šeima nepažįstamųjų, kurie primygtinai siekia tapti jo „draugais“. Net ir iškviesta policija padėti niekuo negali, nes nėra nusikaltimo požymių – viskas atrodo tvarkinga, šeimyniška, jokių įsilaužimo ženklų. Jaunas užpultasis žmogus palaipsniui nuasmeninamas iki pat... mirties. Nori nenori, juntama paralelė su Kafka („Procesas“).
Anot režisieriaus, spektaklio koncepcija itin siejasi su dabartinės Rusijos vykdoma ekspansine-okupacine politika. Pastarųjų metų įvykiai Ukrainoje, Gruzijoje... Slenkančios valstybių sienos ir t.t. Nuasmeninantys „draugai“. Galbūt kūrinio autoriaus mintis (koncepcija) kiek kitokia – masės sutrypiama asmenybė, be akivaizdaus politinio motyvo? Tačiau iš esmės konceptas labai panašus.
Itin neblogai pagrindinį vaidmenį atlieka Dmitrijus Jarašius. Gražus garso takelis, patraukli rėminė kompozicija. Padirbėta iš širdies. Gausiai susirinkę žiūrovai taip pat plojo iš širdies. Spektaklis kur kas geresnis už prieš keletą savaičių matytą „Kostiumą“. Būkite atsargūs, nes „draugai“ netikėtai gali atkeliauti ir į jūsų namus!

N.L.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą