Spalio 8 d.
Vakar
su Judita lankėmės VGTU „Palėpės“ teatre. Vietoje išgriauto „Lietuvos“ kino
teatro lavono sparčiai dygsta kažkoks šiuolaikinio meno centras. Čia visur
slypi mano vaikystės takeliai: šalia buvusio „Lietuvos“ kino teatro kažkada kaisdavo
pirtis, greta buvo maisto prekių parduotuvė „Sakalas“. Dabartinės Naugarduko
gatvės pradžioje ir tuomet, ir dabar – kavinukė. Kylant aukštyn, kairėje pusėje
buvo daržovių parduotuvė, kiek tolėliau – „Pionieriaus“ kino teatras, kuriame
žiūrėdavome „Na palauk!“. Sankryžoje su Mindaugo gatve – Chemijos institutas,
kuriame kadaise mokėsi mano mama. Pasukęs į kairę, atsiremi į Šaltinių gatvę,
kuri anuomet vadinosi Knyvos. Šioje gatvėje ir prasidėjo gyvenimo tyrinėjimai –
putplasčio bružinimas į grublėtą namo sieną. Taip mes kurdavome laivus ir
visokius kitokius niekus. Kartais prabružindavome ir gležnus pirštus, baltas
putplastis pasipuošdavo ryškiai raudonais akcentais. Bet apie ką aš čia?
Aaa...
apie VGTU teatrą „Palėpė“, kuris įsikūręs priešais išnykusį „Lietuvos“ kino
teatrą, Pylimo gatvės vidinio kiemo patalpose. Salė nedidelė, atrodo gana
skurdokai, bet čia įrengtas ir apšvietimas, ir įgarsinimo sistema. Žiūrovus
pasitinka spektaklio aktoriai, įspėja, kad spektaklio metu iš salės išeiti
nebus galima. Ore tvyro tirštas smilkalų tvaikas. Dekoracijų beveik nėra,
viskas išmoningai kuriama minimaliomis priemonėmis.
Įrengta
užsklanda leidžia lanksčiau keisti mizanscenas. Teatras gyvuoja jau 18-us
metus, savyje telkdamas jaunus entuziastus, kurie iš šios veiklos negauna jokių
pajamų. Spektakliai nemokami, po visko galima savanoriškai paaukoti „į skrybėlę“.
Vieni vaidina stipriau, kiti – kiek silpniau, o dar kiti – ir visai neblogai.
Tasai netolygumas yra juntamas. Per metus pastatomi vienas-keli spektakliai,
kurie rodomi trejus-ketverius metus, kol pasikeičia aktorių karta.
Žiūrėjome
režisieriaus ir teatro vadovo Olego Kesmino pastatytą spektaklį „Draugai“,
pagal japonų rašytojo Kobo Abės kūrinį. Trukmė – 2 valandos. Į jauno
perspektyvaus žmogaus gyvenimą (butą) staiga įsiveržia visa šutvė-šeima
nepažįstamųjų, kurie primygtinai siekia tapti jo „draugais“. Net ir iškviesta
policija padėti niekuo negali, nes nėra nusikaltimo požymių – viskas atrodo
tvarkinga, šeimyniška, jokių įsilaužimo ženklų. Jaunas užpultasis žmogus
palaipsniui nuasmeninamas iki pat... mirties. Nori nenori, juntama paralelė su
Kafka („Procesas“).
Anot
režisieriaus, spektaklio koncepcija itin siejasi su dabartinės Rusijos vykdoma
ekspansine-okupacine politika. Pastarųjų metų įvykiai Ukrainoje, Gruzijoje...
Slenkančios valstybių sienos ir t.t. Nuasmeninantys „draugai“. Galbūt kūrinio
autoriaus mintis (koncepcija) kiek kitokia – masės sutrypiama asmenybė, be
akivaizdaus politinio motyvo? Tačiau iš esmės konceptas labai panašus.
Itin
neblogai pagrindinį vaidmenį atlieka Dmitrijus Jarašius. Gražus garso takelis,
patraukli rėminė kompozicija. Padirbėta iš širdies. Gausiai susirinkę žiūrovai
taip pat plojo iš širdies. Spektaklis kur kas geresnis už prieš keletą savaičių
matytą „Kostiumą“. Būkite atsargūs, nes „draugai“ netikėtai gali atkeliauti ir
į jūsų namus!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą