Nemadingi praeivio užrašai (17). Iš pašalies į pakraštį

Spalio 22 d.

Medžiai turbūt moka purtytis kaip šunys, ką tik išlindę iš ežero vandens. Tik jie purtosi nuo vandens lašų. Ir tuomet į visas puses sklando geltraudoniai lapai – nesibaigianti rudens valiuta. Nebepriklausomi sklandytuvėliai. Čia, žiūrėk, užkietėję parkelio suoliukai šalia Prezidentūros tampa minkštais foteliais!

Tuoj jų ir visai nebeliks – vien lapų krūva. Voilà, prisėskite! Ruduo, kaip niekas kitas, nufotošopina pasaulį. Net ir žandai šiek tiek parausta – kada gi pagaliau baigsis tasai medžių striptizas?

- - -

Palei Prezidentūros sieną kairėje ir palei lapų paklodes dešinėje slinkau iš pašalies į pakraštį... Kur kur? „Iš pašalies į pakraštį“ – taip vadinasi mūsų bičiulio Andriaus Kviliūno ir dailininko iš Kudirkos Naumiesčio Mindaugo Pauliuko bendra paroda Senamiesčio dailininkų galerijoje (Totorių g. 22/4).

Vakar buvo jos atidarymas. Kaip ir beveik lygiai prieš metus, kai šioje vietoje šventėme 5-ąjį „Šerkšno tylos“ gimtadienį, renginio svečius pasitiko visada puikiai nusiteikusi galerijos siela dailininkė Agnė Juškaitė. Pasak vakaro „kaltininkų“, parodos idėja gimė, kai mažame su garbinga istorija pasienio miestelyje plenero metu susitiko 20 metų nesimatę du dailininkai, pažįstami iš studijų Vilniaus Dailės Akademijoje laikų.

Nors Andrius Kviliūnas labiau žinomas kaip videomenininkas, pastaraisiais metais, kai iš Panevėžio persikėlė į Vilnių, vis intensyviau tapo, o jo darbuose visada užčiuopiamas cinkelis, kurį dar labiau sustiprina originalus paveikslo pavadinimas.

Mindaugas Pauliukas apie savo kūrybą kalba taip: „Gyvenimas prie valstybinės Lietuvos sienos, Kudirkos Naumiestyje, kūrėjui leidžia elgtis absoliučiai chuliganiškai: nesirūpinti populiarumu, nepaisyti madų arba globalių profesionalių tendencijų, nekariauti dėl projektų ir išvis nebūti matomam. Tiesiog būti.“

Pasižvalgykime truputį po parodą, kuri veiks iki lapkričio 11 d.

Sąlyginis nonkonformizmas, šiek tiek ironijos, šiek tiek saviironijos – tai, kas sieja šiuos du menininkus, kurie kritikų prašo ne liaupsinti jų darbus, o rašyti ir sumalti į miltus! Gal tiek to – viską į miltus sumals žiema, o mes, spardydami kritusius lapus, bizename Vilniaus Senamiesčiu, kurio bromus ir skersgatvius ištinka vis gilesnis ruduo.

Nuotraukos – Nerijaus Laurinavičiaus ir Agnės Juškaitės.

Nerijus Laurinavičius.