Rugsėjo 17 d.
Metafizinis
ilgesys ir begalinis liūdesys, ataidintis iš vaikystės – nuskrendančio
(praskrendančio?) lėktuvo gausmas debesų pataluose... Man tas visaveriantis
jausmas pažįstamas dar iš savaitinio darželio laikų, maždaug nuo 1983 m. Vėlai
vakare, prieš užmiegant valdiškuose namuose...
Tuose
valdiškuose namuose buvo tokia išprotėjusi auklėtoja, kuri turėjo iš
rankšluosčių susivijusi bizūną. Nepaklusniems vaikams. Ji mums nuolat bandė
išaiškinti, kas tai yra tasai BIZŪNAS. Tikra veikėja, kad ją kur sutrauktų it
skersvėjis karvės tešmenį! Kai kuriems prasižengusiems vaikams ūkiniu muilu
išmuilindavo akis ir užrišdavo rankšluosčiu. Kad labiau graužtų.
Bet
kitą kartą užplūsdavo gerumo priepuolis. Vakarop netikėtai visą grupę vaikų
išsivesdavo į Nemenčinės plento miškus ir drauge kulniuodavome į parduotuvę.
Išprotėjusi auklėtoja visiems pirkdavo ledų. Ji būdavo gerokai įkaušusi. Kur ji
dabar, kvanktelėjusi ragana?
Nors
vasaras ir kitus metų laikus vaikystėje dažnai leisdavau Kelmėje, Šiauliuose
niekada nesu žmoniškai pabuvojęs. Tiksliau sakant,
niekada taip ir nebuvau tame mieste. Tik kelis kartus tranzitu… Vieną kartą,
kai su „Šerkšno tyla“ grojome festivalyje „Saulėtosios naktys“ Joniškyje, o
kitą kartą… kai, vos palaidoję tragiškai žuvusį J. tėtį, iš Panevėžio per
Šiaulius vykome į Tauragę. Trečią kartą pavyko Šiauliuose išsilaipinti.
Užvakar. Prekybos centre „Saulės miestas“. Ant stogo. „Saulės terasoje“
vaidinome spektaklį „Afrika“. Nors lietus prieš pat pasirodymą aprimo, vėjas
traukė ganėtinai stiprus. Žiūrovų nesusirinko labai daug, bet užtat garsistų
darbas tikrai pagirtinas. Scena taip pat puiki. Po mūsų „Nieko sau teatro“
pasirodymo koncertavo legendinė Lietuvos grupė „Naktinės personos“. Renginio
organizatoriais irgi likome patenkinti – geranoriški ir nepasipūtę. Į Vilnių
grįžome su tamsa. Per dieną numynę 460 kilometrų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą